QUOTE(kristėja @ 2005 09 01, 16:36)
Neįsivaizduoju kaip kitos mamos atveda savo mažius ir palieka galvos nesukdamos kaip jiems ten sekasi, na nežinau, patarkite kaip apsišarvuoti kantrybe ir rankų nenuleisti.
Kantrybės tiktai kantrybės.

Aš ir verkiau,o ką,dabar jau pamirštas etapas.Negi nebuvo,kad paliktum savo vaiką kam nors ir vaikas neverktų???Labai natūrali vaiko reakcija-jis gi šiuo metu adaptuojasi.Beje,adaptuojiesi ir tu pati.Pamatysi kaip po savaitės kalbėsi ramiau.Aš manau,kad mes ,mamos vekiam,nes :
---Jaučiamės kaltos,kad paliekam savo vaikus lopšelyje.
---Dar labai sunku pripažinti-bet pačios nenutraukusios esam bambagyslės(psichologinės).
---Kirba pavydo jausmas,kad ne tu su savo auksuoliu esi,o kita moteris.
---Esam vištos perekšlės ir mums atrodo,kad niekas geriau už mus nepasirūpins.
Kadangi mes išgyvename ,mums atrodo,kad ir vaikui sunku.Bet ar visada?Gal mes tiesiog primetam tokią savijautą, sutapatinam ir susitapatinam su vaiku.Ar nemanote,mamos,kad jei vaiką paliksi su normalia ,pasitikėjimo kupina(aš ateisiu)išraiška,tai vaizdas vaiko atminty išliks kur kas optimistiškesnis,nei susirūpinęs mamos veidas,kuris vaikui gali kelti nepasitikėjimą???
Taigi,žinau,praėjau jau tą etapą.buvo pas mus irgi ir kūkčiojimo,ir ašarų,ir visko.Bet laikinai,kol priprato.
Tiesa,dar patarimas-ar nėra galimybės vesti vaiką tėčiui,seneliui?Tik jokiu būdu ne močiutei,nes tos dar labiau išgyvena nei mamos?