Sveikos,
sūnus gimė per ekstrinį CP. Išoperavo 11 val., kokią 18 avl. seselės jau mane vijosi kolidoriumi - mat aš su visa lašaline patraukiau į tuliką - pati. Labai jau jos stebėjosi, kad aš strikinėju. Aišku, kad skausmą jaučiau - bet nebuvo jis kaži koks. Daktarė rekomendavo kuo daugiau ant pilvo gulėt, korsetą nešiot ir judėt judėt judėt...Namo išvažiavom ketvirtą dieną. Vyras turėjo išvažiuot, praėjus vos savaitei po mano operacijos. Ir ką? Sėkmingai pati nusitemdavau vežimą iš trečio aukšto (vežimas klasikinis Peg-perego - metaliniu rėmu - nu kokį 12 kg tikrai) ir užsitemdavau atgal. Lelius 4356 gimė. Važinėjau į ligoninę "perršimams" - nes aišku, nuo to nešiojimo randas šlapiavo - bet gydytoja išspausdavo tą skystį ir tiek. Siūta buvo tirptančiais siūlais - iš tų šlapiuojančių vietų galiausiai pati užčiuopiau siūlo galiuką ir ištraukiau... Baigėsi visi šlapiavimai.
Va, dabar laukiu antro cezario. Gaila, negaliu kreiptis pas tą pačią daktarę - tada operavo Klaipėdoje, p. Karpavičiūtė - ačiū jai labai. Puikus darbas, randas siauras, šviesus. Nenaudojau jokių kremų randams blukint... (dabar naudosiu - gal dar geresnis rezultatas bus?) Odos klostė virš rando dingo gal po kokių metų, pusantrų... O va, lygiai prieš metus džiaugiausi mergaitiška anorektiška figūra, vaikišku svoriu ir stangriu pilvuku...
Vat dabar, net bijot pradėjau prisikaičius čia mamyčių, patyrusių CP, komentarų.... O tikrai planuoju dar trečią leliuką augint. O duos Dievas - tai ir ketvirto neatsisakyčiau....
