Stiprybės ir tikėjimo. Ir Dievo palaimos.
Kai profesorius pasako: Kaip Dievas duos. Iš tikro supranti, kad šioj ašarų pakalnėj nėr viršesnio.
Atrodytu, toks mažas, kruplytė, o jau tokiems išbandymams turi būt pasirengęs. Ir jam padėt visa tai įvekt galit jūs - jo mylintys tėveliai. Niekad neabejok, brangioji, tu ištversi. Būtinai. Nes tu esi MAMA.
Man irgi kartais atrodydavo, kad palūšiu, kad jau nebegaliu daugiau, bet pasimeldi, paprašai stipybės pas motiną Mariją ir vėl - į priekį.
Kad ir kaip neįtikinamai skambėtu, bet kad jūsų vaikutis toks mažytis - tai didelis pliusas, nes nedidelė tėčio ar mamos kepenų dalelė gali jam dovanoti antrą šansą.
Mano sūnelio atveju buvo kitaip. Kai ligą diagnozavo ir pasakė, kad vienintelė viltis - kepenų transplantacija, iš karto pasakė kad dalis kepenų nepadės, reikia viso organo. Tada pirmą kartą nebežinojau ko prašyt Dievo - lyg kuolu per galą gavusi supratau, jei noriu kad gyventu mano sūnus, turiu melst kito žmogaus mirties? Vis kartodavau: tegul bus kaip turi būti...
Ir jums - tegul bus kaip turi būt.
P.S. Pabandysiu paagituot savo pažįstamus dėl pagalbos jums. Ir pati kukliai prisidedu.