kai teko dalintis mano dėmesiu su naujuoju žmogum atėjusiu į mūsų šeimą, kai teko persikelti miegoti į lovytę, buvo pykčio


draugas jį pabara (bet niekada nekelia rankos prieš sūnų ir man neleidžia jo mušti) ir auklėja griežtai, bet teisingai - nenuolaidžiauja - vaikas jį dėl to gerbia ir myli

kelis kartus kalbėdama apie sūnų pasakiau, MANO vaikas, o jis labai rimtai žiūrėdamas į mane pasakė MŪSŲ vaikas.
ir nežinau ar galėčiau su juo gyventi, jei jis būtų abejingas mano vaikui (apie neigiamą nusistatymą net nekalbu). matyt bet kokia meilė išgaruotų, nes jei jis nemyli mano vaiko, vaikas tai jaučia, kai nėra tarpusavio supratimo ir meilės, tai kokia gali būti šeima, ką gero tokioj šeimoj gali gauti vaikas.? jei vaikas blogai jaučiasi, tai ir aš blogai jaučiuosi. gaunasi užburtas ratas. Apskritai nemėgstu vyrų kurie myli tiks SAVO vaikus (kaip tik tokiems pasitaiko, kad augina ne savo, bet to nežino
