pirmo gimdymo nebijojau,bet gimdziau ilgai ir skausmingai.antro gimdymo nebijau,nes tie skausmai labai greitai pasimirsta....
Manau kad nebijociau gimdyt antra karta 
kazkaip visai geri atsiminimai apie gimdyma 
kazkaip visai geri atsiminimai apie gimdyma
nors abu gimdymai buvo skirtingi, bet gimdyciau ir trecia karta 
nes vaikai yra geris 
nes vaikai yra geris
nebijojau gimdyti antro, gymdysiu ir trecia jei Dievulis duos 
kaip gydytojas sake - gimdom lengvai greitai ir graziai, tau tik gimdyt ir gimdyt
kaip gydytojas sake - gimdom lengvai greitai ir graziai, tau tik gimdyt ir gimdyt
Man po gimdymo taaaip trūko pilvo, kad sakiau vyrui darysim pametinukus O dabar tokie prieštaringi jausmai - kadangi planuojam turėti du savo vaikus, tai tą paskutinį nėštumą norisi atidėti dar kiek, nes po to jau žinosiu, kad to nuostabaus pilvuko nebeturėsiu...
O dabar tokie prieštaringi jausmai - kadangi planuojam turėti du savo vaikus, tai tą paskutinį nėštumą norisi atidėti dar kiek, nes po to jau žinosiu, kad to nuostabaus pilvuko nebeturėsiu...
kadangi apie pirmą gimdymą turėjau tik deja neigiamų emocijų krūvą, 
tai antro laukiau su baime 
bet antrą gimdžiau labai gerai ir lengvai gerai prižiurėta ir buvau patenkinta labai , nes gimdžiau jau kitame rajone kur ir norėjau tai jei trecio uzsinorėsiu tai viasai nebijosiu ir bus 
viskas. Svarbiausia kaip tavimi rupinasi ir kokia prieziura 
tai antro laukiau su baime bet antrą gimdžiau labai gerai ir lengvai gerai prižiurėta ir buvau patenkinta labai , nes gimdžiau jau kitame rajone kur ir norėjau tai jei trecio uzsinorėsiu tai viasai nebijosiu ir bus viskas. Svarbiausia kaip tavimi rupinasi ir kokia prieziura
o vat as labai bijau atro gimdymo, nes nezinia kaip kas gali pasisukti.jei pirmas gimdymas nebuvo sunkus ir ilgas, dar nereiskia, kad antras toks pats bus.ech, as kaip visada-pesimistiskai nusiteikus
antra kart gimdyti nebijojau,bet kai prasidejo antras gimdymas visus prakeikiau.tai kai trecia kart pastojau,bijojau to gimdymo tai siaubas,nebuvau pamirsus tu skausmu,bet pagimdziau .ir depresija net nezinau kas tas yra.
.ir depresija net nezinau kas tas yra.
Kaip bebūtų keista, labiausiai bijojau trečio gimdymo...
O as pirma gimdziau pati , antras buvo cezaris.. tai trecio nebijau.. nera kuo gasdintis..
QUOTE(Daile @ 2007 04 07, 09:06)
Labuka:)
po pirmosios gimimo susiduriau su siaubingai sunkia depresija
galima sakyt is karto po gimdymo, bloviau del visko pvz. kad sutemo 
jauciausia viena, nieko nemokanti vargsele 
ta depresija truko pora menesiu. buvo tokiu momentu, kai norejau atsikratyti vaiko mintyse ''kuriau'' planus kaip as ja nuvesiu prie parduotuves ir paliksiu, kraupau nuo savo minciu ir jauciausi dar blogiau...dabar prisiminus, suprantu, kad jau gimdymo namuose reikalingas psichologas, kuris pastebejes depresijos pozymius lankytu gimdyve namuose...
kai gime antroji, viska zinojau ir psichologiskai buvau nusiteikus, bet...depresijos nebuvo, todel, kad tai antras vaikas, viskas praeita, viskas zinoma, viska moku. i kiekviena vaiko ''kiurkt'' jau zinau atsakyma. zinios nebuvo tik teorines, kaip pirmosios atveju. namie buvo didzioji, kuri noriai mokesi, stebejo ir padejo. patikek, jokios depresijos. nors labiausiai jos bijojau. jauciausia ramiai ir uztikrintai. vskas lengviau...netgi ligas kitaip isgyvenu, nei su pirmaja
jokio blaskymosi, panikos, zinau ka daryti vaikui sukarsciavus, apsinuodijus, paspringus, susizeidus, persalus, todel esu rami ir labiau atsipalaidavus. visas antrosios auginimas labiau atpalaiduotas...
todel nebijok antro vaikiuko, pamatysi ka is tikruju reiskia auginti vaika
po pirmosios gimimo susiduriau su siaubingai sunkia depresija
galima sakyt is karto po gimdymo, bloviau del visko pvz. kad sutemo jauciausia viena, nieko nemokanti vargsele ta depresija truko pora menesiu. buvo tokiu momentu, kai norejau atsikratyti vaiko
mintyse ''kuriau'' planus kaip as ja nuvesiu prie parduotuves ir paliksiu, kraupau nuo savo minciu ir jauciausi dar blogiau...dabar prisiminus, suprantu, kad jau gimdymo namuose reikalingas psichologas, kuris pastebejes depresijos pozymius lankytu gimdyve namuose...kai gime antroji, viska zinojau ir psichologiskai buvau nusiteikus, bet...depresijos nebuvo, todel, kad tai antras vaikas, viskas praeita, viskas zinoma, viska moku. i kiekviena vaiko ''kiurkt'' jau zinau atsakyma. zinios nebuvo tik teorines, kaip pirmosios atveju. namie buvo didzioji, kuri noriai mokesi, stebejo ir padejo. patikek, jokios depresijos. nors labiausiai jos bijojau. jauciausia ramiai ir uztikrintai. vskas lengviau...netgi ligas kitaip isgyvenu, nei su pirmaja
jokio blaskymosi, panikos, zinau ka daryti vaikui sukarsciavus, apsinuodijus, paspringus, susizeidus, persalus, todel esu rami ir labiau atsipalaidavus. visas antrosios auginimas labiau atpalaiduotas...
todel nebijok antro vaikiuko, pamatysi ka is tikruju reiskia auginti vaika
QUOTE(Rijama @ 2007 04 17, 12:52)
Po pirmojo isgyvenau depresija. Matyt ja pastumejo tai, kad mano gyvenimas apsiverte 180 laipsniu kampu. Padedi astrino tai, kad vyras praejus kelioms savaitems po gimdimo isvaziavo is Lietuvos. Likau viena name su mazu vaiku. Nakti laukdavau kada patekes saule, nes tik tada galejau kiek lengviau atsipusti, o dienai baigiantis ir vel artejant sutemoms norejosi pradeti kaukt vilku. Drebejau del menkiausio garso, kuriau planus kaip reikes pabegt jei kas uzpuls Mane kauste tokia baime, kad nemoku apsakyti. Man palengvejo kai tevai pamate kas man darosi prieme pas save. Visskai atsigavau kai sunus pradejo sliauzti. Dabar suprantu tai, kad man nereikejo tiek kenteti, as tureau nueiti pas psichologa ir nugaleti savo baimes, bet to nepadariau. Siuo metu esu vel nescia. Jei ir bus depresija as jau prasau savo artimuju, kad mane tuomet nukreiptu pas psichologa, kuris padedu daug greiciau tamsuju perioda pereiti, nes tai ka patyriau buvo labai baisu.
Mane kauste tokia baime, kad nemoku apsakyti. Man palengvejo kai tevai pamate kas man darosi prieme pas save. Visskai atsigavau kai sunus pradejo sliauzti. Dabar suprantu tai, kad man nereikejo tiek kenteti, as tureau nueiti pas psichologa ir nugaleti savo baimes, bet to nepadariau. Siuo metu esu vel nescia. Jei ir bus depresija as jau prasau savo artimuju, kad mane tuomet nukreiptu pas psichologa, kuris padedu daug greiciau tamsuju perioda pereiti, nes tai ka patyriau buvo labai baisu.ačiū dievui, pagaliau supratau, kad ne aš viena tokia.
po dukrytės gimimo pirmą mėnesį galvojau, kad išprotėsiu - nekenčiau vaiko, nekenčiau jo maitinti (nors labai laukėme vaikelio), norejau numirti, kad nereikėtų niekuo rūpintis ir pačiai būdavo baisu nuo tokių minčių
praėjus mėnesiui viskas baigėsi.dabar ant dienų turėčiau susilaukti antro vaikelio - ir vis neduoda ramybės mintis, kad vėl ta tragiška būsena gali pasikartoti.. tuo labiau, kad ligonineje karantinas, ir šį kartą nieko net negalės būti šalia... žiauriai bijau ne pačio gimdymo, o tos depresijos... sunkiausia, kad artimieji nelabai suvokė, kas su manimi vyksta. MB išvis nepripažįsta tokio dalyko kaip depresija. mama mano su tokia savijauta nesusidūrusi irgi nesuprato kas darosi...
ir aš paprašysiu šį kartą, kad jeigu vėl tokia būsena bus - kviestų man psichologą.
QUOTE(henika @ 2009 11 25, 20:49)
ačiū dievui, pagaliau supratau, kad ne aš viena tokia.
po dukrytės gimimo pirmą mėnesį galvojau, kad išprotėsiu - nekenčiau vaiko, nekenčiau jo maitinti (nors labai laukėme vaikelio), norejau numirti, kad nereikėtų niekuo rūpintis ir pačiai būdavo baisu nuo tokių minčių praėjus mėnesiui viskas baigėsi.
dabar ant dienų turėčiau susilaukti antro vaikelio - ir vis neduoda ramybės mintis, kad vėl ta tragiška būsena gali pasikartoti.. tuo labiau, kad ligonineje karantinas, ir šį kartą nieko net negalės būti šalia... žiauriai bijau ne pačio gimdymo, o tos depresijos... sunkiausia, kad artimieji nelabai suvokė, kas su manimi vyksta. MB išvis nepripažįsta tokio dalyko kaip depresija. mama mano su tokia savijauta nesusidūrusi irgi nesuprato kas darosi...
ir aš paprašysiu šį kartą, kad jeigu vėl tokia būsena bus - kviestų man psichologą.
po dukrytės gimimo pirmą mėnesį galvojau, kad išprotėsiu - nekenčiau vaiko, nekenčiau jo maitinti (nors labai laukėme vaikelio), norejau numirti, kad nereikėtų niekuo rūpintis ir pačiai būdavo baisu nuo tokių minčių
praėjus mėnesiui viskas baigėsi.dabar ant dienų turėčiau susilaukti antro vaikelio - ir vis neduoda ramybės mintis, kad vėl ta tragiška būsena gali pasikartoti.. tuo labiau, kad ligonineje karantinas, ir šį kartą nieko net negalės būti šalia... žiauriai bijau ne pačio gimdymo, o tos depresijos... sunkiausia, kad artimieji nelabai suvokė, kas su manimi vyksta. MB išvis nepripažįsta tokio dalyko kaip depresija. mama mano su tokia savijauta nesusidūrusi irgi nesuprato kas darosi...
ir aš paprašysiu šį kartą, kad jeigu vėl tokia būsena bus - kviestų man psichologą.
o kurioj ligoninej gimdysi?as tai siaip su vyru planuoju gimdyt.ne gi gali del karantino jo neileisti.
