Mane irgi priešventinė depresija kamuoja. Ir visas tas liūsesys tik dėl vyro. Vaikystėje turėjau nuostabias Kūčias ir Naujuosius Metus. O vyrą augo tik su mama, kuriai labiau degtinė ir vyrai rūpėjo nei vaikas. Tad maniškis jokio supratimo neturi, kas yra šeimos šventės. Per Kūčias važiuojame pas mano tėvus. Kiek pamenmu, per visas švente mano diedas sėdėdavo visas susiraukęs ir visiems nuotaiką gadindavo. Mama kaip išmanydama apie žentą šokinėja, o jam tas negerai, to negers, ano nedarys. Savo tokiu elgesiu mano mamai jau įvarė irgi šventinę "depresūchą". Kai pagalvoju, kad vėl reikės savo vyrą kalbint važiuot pas tėvus, kad reikės vėl jį šnekint, kad nebūtų toks lyg ką tik prarijęs citriną, tai taip noris vilku staugti
.Jam tos šeimyninės šventės atrodo tik bereikalingas laiko švaistymas. Taigi Kalėdos, krios mano vaikystėj buvo pati laukiamiausia ir paslaptingiausia šventė, man virto neapsajoma kančia. O taip noris savo vaikams sukurti tokią atmosferą, kokia būdavo mano vaikystė.
Na, o dėl Šventosios Mergelės vaidinimo
- čia jau žinot, mokytoja turbūt "nupušo"
Man taip pat norisi pas savo mamą važiuoti, tik kad į 2 kambarių butą netilps 3 šeimos (mano, sesrs ir mamos), ir bus jovalas ir trintis, o ne šventė 
Isivaizduojat, ka tada jo mamytei sakyt, kai paklausia, kas jos vaikelis bus? Kudikelis Jezus 
nu bet nieko, as ji pripratinsiu ir 24val sampa gert,ir sokt iki ryto,negyvensiu pagal kazkieno jam iskiepytas "svenciu taisykles" 
