Prieškalėdinė ir pošventinė depresija

o nemanai, kad tos taisykles jam priimtinos? va maniskis irgi taip nori - ir man tiesiog nera kaip "skiepyti" jam kazkokiu kitokiu taisykliu. be to, zinok, is vaikystes iskiepytos taisykles yra pacios patvariausios. negalima priversti zmogaus svesti, jei jis to nenori (kaip manasis). be to, kur parasyta, kad per naujuosius butinai reikia samp gert ir sokti? ar tai nera toks pat kazkieno mums visiems iskiepytas stereotipas? tiek, kad tau jis tinka, o tavo vyrui - ne. visai kaip ir pas mus

taip prisikvieti draugu linksmu, ir vyras,nenoredamas "apsipazorint", kartu svencia jau isbandziau per gimtadieni

jei jis tikrai to nenoretu,neversciau, bet jis tiesiog NEMOKA svesti

na pakentės jis vieną kartą, nenorėdamas apsipazorinti, kitą kartą... O po to arba pas tėvus išvažiuos miegot, arba tau uždraus svečius kviest Jei nešventimas yra jo kraujyje, tai abejoju, ar kas pasikeis. Jis taip pripratės, jam taip gerai, o kažkieno primestos taisyklės ilgainiui gali pabosti

Beje, mano pirmas vyras irgi labai nemėgo jokių kompanijų ir gimtadienių šventimų. Visur su didžiu liūdesiu eidavau viena - kaip balta varna Visi su porom, o aš kaip iš namų išvaryta

manau, kad tu 100 procentu teisi. mano vyras taip ir sako: nu NEMOKU as svesti ir NENORIU. ir pas savo drauges manes nesitempk, ir per sventes nieko nekviesim, ir NEDUSINK cia manes. taip kad akurat - kraujyje...o kazkada stengdavosi ir svesdavo

o mano ir pirmas, ir antras nemegsta...ir kaip as juos tokius atrandu?

čia turbūt stengdavosi "v bračnyj period", kaip paukščiai Tada visi vyrai sugeba peršokti per save, bet tik trumpam . O po to, kaip sakoma, pasibaigia gėlių ir saldainių dovanojimo metas

aha...pas mus jis ir pasibaige. ir geliu, ir saldainiu,ir dovanu dovanojimo, ir svenciu sventimo...dabar sako - 'man lengviau suda kasti, nei gele parnesti' kartais parnesa, nes zino, kad sudo kruva mane nudziugintu maziau
prasidejo niuriu veidu, darboholizmo ir televizoriaus ziurejimo metas

va va, su teliku tai tikrai. Ir dabartinis vyras dažnai filmais pasimėgauja . Man lieka tik reklamoms skirta pertrauka Reiks kadu kokią vakarienę skanią paruošt su išjungtu televizorium

tai va,maniskis irgi tik iki vestuviu buvo "dalyvis",o po ju gal pamaste-niekur ta zmona nepabegs,tai ir rodo savo tikra toki veida

tai va, tos sventes tuo ir ypatingos, kad is 'profanum' sferos perkelia i 'sacrum'. ir ne sampe, sokiuose ar dar kame nors esme. sventes yra kazkas kito, nei paprasta diena. todel jos taip dusia ir suknisa. paprastom dienom negalvoji, kaip gyveni, nes laiko nelieka, galu gale, ir samoningai jo nepasilieki. ismoksti gyventi nuo lovos ryte iki lovos vakare. o sventes tai - 'privalomas' laisvas laikas. ir atsiduri zmogus su paciu savim akis i aki. o tas susidurimas ne visuomet komfortiskas, ypac kai dusioj devynios kates pjaunasi ir pats zinai, kad ne taip gyveni. tai tas 'sacrum' todel toks nepageidautinas. kam norisi buti ismestam is jaukios rutinos, kur niekas tau akiu nebado?

Na nurimkit moterys.
Jei vyras ne romantikas, ne baliauninkas, bet jus myli - galima rasti alternatyvių šventimo būdų.
Va maniškis švenčių nemėgsta. Bet mėgsta skaniai pavalgyti. Mėgsta pašnekėti jam įdomiomis temomis, ypač, jei jis ten yra labiausiai išmanantis Myli vaikus, nors tos meilės normaliai (vaikams suprantamai) pademonsturoti jam nelabai išeina. Bet jei vaikas džiaugsmingai šokinėja, tai jam irgi šventė, nors užmušk - pats nesugalvos kaip tą vaiką pradžiuginti arba kartu pasidžiaugti, padūkti.

Aš problemas sprendžiu taip. Pirmiausia - jau senai išgujau viltį, kad jis kada nors organizuos ir/arba dalyvaus popastiškuose pasilinkminimuose, nesvarbu namie ar vakarėliuose. Nu nepatinka tai jam - negi žmogų versi, tipo tu kentėk dantis sukandęs, nes man šventė. Ir nedepresuoju dėl to, ir jam depresijos nevarau. Namų papuošimas yra mano ir vaikų reikalas. Jam duotas toks paprasta darbas - parvežti eglutę. Ir duotas labai aiškiai, griežtai. Per 10 metų įprato, kad taip turi būti
Dabar jau į eglutės paieškas įtraukiams sūnus - žiūrėk, ir šeimynine veikla patapo
Kaukių vaikams ruošimas - jau mano reikalas. Bet prisimatavime tėčio dalyvavimas būtinas. Ir čia jau jokių atsikalbinėjimų. Reklaminių pertraukų tam pilnai užtenka, kad vaiką pagirtum, pamestum iki lubų.
Darboviečių vakarėliuose dalyvauti reikia - galų gale aš iš anksto pašneku su bendradarbiais ir paprastai randu keletą iš jų arba jų antrųjų pusių, kurie domis tais pačiais dalykais,kaip mano vyras. Tai jis tai su vienu, tai su kitu pašneka aktualiom jam temom, nereikia visą vakarą kampe kiurksoti ir abejingai žiūrėti, kaip kiti linksminasi.
Turim šeimos draugus, kur yra trys vaikai. Va ten tai jis mielai važiuoja bet kokias šventes švęsti. Valio - bendra tikra šventė. Vaikams rojus - penkiems tėvų nekontroliuojamiesm vaikams visur rojus Vyrai gali jiems abiems aktualiais klausimais kalbėtis kokią parą nesustodami. O mes, moteriškės, irgi randam ką aptarti.
O sukurti šventę vaikams nereikia tiek jau daug pastangų. Mes buvom lėlių teatre, davė senelis (lėlė) tokias pirštinytes ir pasakė - pakabinsit ant eglutės ir jose kas naktį po saldainį atsiras tiems, kurie dieną gerą darbą padarys, tokie kalėdiniai burtai. Tai maniškiai dabar tiesiog spusrda,kada tą eglutę pirksim ir pirštines kabinsim. Jiems taip įdomu - ar tikrai ten saldainė atsiras

Ir dar - po beveik mėnesio įkalbinėjimų ir švelnių, ir griežtų iš mūsų namų buvo išvežtas televizorius. Dabar jis garbingai sėdi garaže ir laukia, kol vyras ir sūnus išgis nuo TVpriklausomybės ir televizorius galės vėl grįžti namo. Ir prisipažinsiu - man televizoriaus visai netrūksta, o vyras kažkur per mėnesį prisitaikė.