Globos "malonumai"

as tai isvis nesuprantu, kaip taip galima sakyt, kad mamos, ismeciusios savo vaikus, kur papuola, turi savo teises ir gali juos atsiimt, kada panoreje. Pati zinau atveju, kai mamos palieka savo vaikus pas senelius ilgiau, o pacios isvaziuoja i uzsieni pinigu uzdirbinet, po keliu menesiu vaikai jau mociutes mamomis pradeda vadinti.. man tai baisu asmeniskai. As ir pati is lietuvos isvaziavus, bet visada savo mergaite su savim visur tampiausi, buvo ir sunkesniu laiku, ir geresniu, o jai tik metukai buvo, sunku su maza, bet ne minciu nebuvo, kazkur ja palikt pametus, kad ir savaitei, kol as kazka geriau rasiu. Todel negaliu priimt jokiu tokiu pasiteisinimu, jei sugebejai vaika pagimdyt, tai sugebek ir augint. Aisku, gal jaunos paneles ir kitaip galvoja, smegeneles dar nedirba kaip reikiant, labai liudna, kad tokios po metu keliu prisimena, motinomis esancios. Temos autorei stiprybes, o toms, kurios apie biologiniu motinu teises raso, reiktu pagalvot apie vaikuti, prie ko jis prisirises, ka mama vadina, kur yra jo tikrieji namai, kuriuose juo rupinasi ir ji myli.

Ne manau, kad reikia teisti tas kurioms nera tokiu salygu kaip paciai. Suprantu kad sunku gali buti, bet tai laikini sunkumui. Ir jei paliekamas vaikas trumpam kieno nors kito prieziurai, tai vaikui tas laikotarpis labai ilgas. Tad nenuostabu, kad pradeda vadinti mamas kitus asmenis.

salygas, beje, susikuriam pacios. Man yra buve taip, kad visi susigrude miegojom vienoj lovoj su vaiku ir pinigu neturejau net pampersams vienu metu, bet, laimei, atsirado, kas padejo tuo metu. Taip kad nereikia saves teisinti, jei norim, kad butu pacioms lengviau, tai galim ir ismetyt vaikus, palikti sen bei ten. Svarbiausia, kad vaikas zinotu, kas yra jo seima, kas mama ir tetis.

Suprantamas pyktis už neatsakingumą. Pasidalinsiu mintimis iš susitikimo su psichologe iš Italijos. Anot jos, ribotumai yra mūsų dalis. Nesėkmingas įvaikinimas, kuomet įmotė nori būti vienintelė mama vaikui. Jeigi ji nori būti tikra mama vaikui, turi priimti visą vaiko istoriją ir prisiimti palikimą. Jei vaikas girdi žinutes - aš gera, nes išgelbėjai tave, o ji bloga, nes paliko, vaikas lieka vienas, nesijaučia priimtas nei vienos mamos, vaikui pačiam paliekama suvedinėti sąskaitas su jį palikusia mama. Geriausia motina, kuri prisiima ant savęs visas palikimo priežastis - aš visą laiką buvau su tavimi, kai tu giei, kai tau buvo sunku... Kiekviena mama daro geriausia ką gali.

Laima - aš nebuvau su vaiku, kai ji gimė, nebuvau tuo laiku, kai ji augo gimtuosiuose namuose, iš kurių išvežta išsekusi nuo bado ir nepriežiūros. nebuvau tuos du metus, kai augo globos namuose. Bet - vaikas jau dabar idealizuoja tuos, anuos tėvus. realybė tuo tarpu baisi. ir jeigu dabar atsirastų anie - aš likčiau bejėgė žiūrėti, kaip anie bando iš vaiko kažką išspausti. nemanai, kad tai yra vaiko interesų nepaisymas?

Idealizuoja galbūt todėl, kad nepažįsta, tai yra sritis, kurios jis nežino. Negaliu pasakyti, kad ir mano vaikas idealizavo savo biologinius tėvus, nes niekada apie juos daug nekalbėjo. Bet jam užteko su jais susidurti kelis kartus, ir jis pats suprato kas yra ir kaip. Šiai dienai jis pats aiškiai pasako, kad nenori pas juos eiti gyventi, kad mes esame jo tikreiji tėveliai, o pas juos tik labai trumpai gyveno. Ir mums visiškai nereikia jo nuteikinėti ir pan. Pats vaikas viską atsirenka. Ir negalvok, kad tu būtum bejėgė, nes tu pirmasis žmogus su kuriuo vaikas norėtų viską išsiaiškinti, tu būtum žmogus, kuriuo jis tikėtų. Nes ir pas mus buvo situacijų, kai vaikas mums sakydavo: "Mama, taigi jūs nemeluojate, čia jie meluoja".
Sutinku su Laima, kažkaip reikia rasti bendrą kalbą su vaiku. Aš šiuo metu taip pat stengiuosi sumažinti jo pyktį ir agresyvumą, nukreiptą į jų pusę. Bandau aiškinti, kad galbūt tik tą kartą jie pasielgė nelabai gerai, kad galbūt jie nėra tokie blogi ir pan. nes manau, tas pyktis tikrai nieko gero jam neduos.

Pirmoji Karalių Knyga(1 Kar) 3 skyrius

Saliamono sprendimas

16 Tuo metu pas karalių atėjo dvi moterys paleistuvės ir jam prisistatė. 17 Viena moteris tarė: "Prašyčiau, mano viešpatie! Ši moteris ir aš gyvename tuose pat namuose. Jai esant namuose, aš pagimdžiau kūdikį. 18 Atsitiko, kad trečią dieną po to, kai aš pagimdžiau, ir ši moteris pagimdė. Mudvi buvome drauge. Kito žmogaus namuose su mumis nebuvo, tik mes dvi buvome namuose. 19 Naktį šios moters sūnus mirė, nes ji miegodama jį nugulė. 20 Atsikėlusi vidurnaktį, tavo tarnaitei miegant, ji paėmė mano sūnų iš mano pašonės ir pasiguldė jį sau prie krūtinės, o savo mirusį sūnų paguldė man prie krūtinės. 21 Kai aš rytą atsikėliau savo sūnaus žindyti, žiūriu, jis negyvas. Bet kai jį iš arčiau ryto metą apžiūrėjau, man buvo aišku, kad jis nebuvo tas sūnus, kurį buvau pagimdžiusi".
22 Bet kita moteris prakalbėjo: "Ne! Šis yra mano sūnus - gyvasis, o negyvasis yra tavo!" O pirmoji kartojo: "Ne! Negyvasis sūnus yra tavo, o gyvasis sūnus yra mano!" Taip juodvi ginčijosi karaliaus akivaizdoje. 23 Tada karalius tarė: "Viena sako: 'Šis yra mano sūnus - gyvasis', - o kita sako: 'Tai netiesa! Tavo sūnus yra negyvasis, o mano sūnus - gyvasis'". 24 Karalius tad įsakė: "Atneškite man kalaviją". Atnešus karaliui kalaviją, 25 karalius tarė: "Padalykite gyvąjį vaiką į dvi dalis, duokite pusę vienai ir pusę kitai".
26 Moteris, kurios sūnus buvo gyvasis berniukas, degdama meile savo sūnui, maldavo karaliaus. "Prašyčiau, mano viešpatie! - ji šaukė, - duoti jai gyvąjį vaiką! Tik jo neužmuškite!" O kita reikalavo: "Tenebūna nei mano, nei tavo. Padalykite!" 27 Tada karalius atsakė: "Atiduokite pirmajai gyvąjį berniuką, - jis tarė, - neužmuškite jo! Ji yra jo motina".
28 Visas Izraelis išgirdo apie tokį karaliaus nuosprendį. Visi jautė pagarbą karaliui, nes matė, kad jis turėjo Dievo išmintį teisingumui vykdyti.

Viena istorija.
Draugė globojo berniuką nuo 9 m. Vaikas paimtas iš savartyno, valkataujančio tėvo, prostitutės motinos.
10 m. pradėjo lankyti mokyklą, globėja visas jėgas, visą savo laisvalaikį, net profesinius interesus aukojo vaiko reabilitacijai. Problemų daug, šios sprendėsi labai pamažu ir sankiai, bet sprendėsi...kai kurios atrodė jau praeity...
... ir bumt... ties 15 vaiko metais atsiranda mama, užsienyje prakutusi (tikėtina iš prostitucijos). Susipratusi, norinti mylėti sūnų. Teismas. Paauglys pasirinko laisvą, turtingą gyvenimą žibančiame užsienyje. Gi nusibodo nuolatiniai globėjos reikalavimai, smulkios ir stambios pareigos, TIKROJI mama net pažadėjo, kad mokytis galėsi, jei norėsi, o jei nenorėsi, galėsi ir nesimokyti...Išvažiavo... į Lietuvą atėjo keli nerimo ir nusivylimo pilni laiškai. Globėjos tarp gyvųjų jau nebebuvo...

nu ir nebuvo, nu ir neišgyveno globėja ir ką? Tai tuo ką norit pasakyt kad kažkas yra atsakingas už jos mirtį , kokia tai bebūtų mirtis suicidinė ar natūrali- niekas už tai neatsakingas. Esė tai ir yra ta, kalba tai ir yra ta- kad nei globojamų, nei įvaiintų vaikų savintis nevalia, ir savo pagimdytų taip pat. Ar mažai ant svieto paauglių kurie iš raškažiaus paliko namus ir apskritai atvėm šlaistosi. Kam visa tai taip dramatizuoti- ach ji dėl jo atsisakė. Niekas jos nevertė nieko atsisakyti- ji pasirinko, ir puikiai žinojo ką renkasi. Tai kokie tada klausimai ir kokie pasvarstymai vaiko sprendimo atveju. 15 metų tai yra tkrai labai daug. Ne visi globos atvejai yra sėkmingi ir ne visi globėjai su savo gerais norais tikrai gerus darbus daro.
Va čia pat yra Saulės pavyzdys, pas jos vaiką( ir mažą) irgi važiavo biologiniai tėvai, ir su dovanom, ir prakutę- rezultatas yra akivaizdus- vaikas puikiai moka pasirinkti ir atsirinkti.
Saule , labai džiaugiuosi kad judat į priekį ir tikrai reikiamu keliu. Sėkmės jums.

Karusia, tau Saulė labai tesinai atsakė- tikrai neliktum. Net kalbėti apie tai nereikia. Tiesiog tam reikia laiko, ir vaikui reikia duoti laiko suprati viską pačiam. Tavo dukriukas jau didelis, pas jus bendro gyvenimo pradia, gal tau ir baugoka, gal tau atrodo kad ji idealizuoja. Pradžioj visko būna. Svarbiausia tu pati nekaupk to pykčio- na buvo, sunki dalia jos pradžioj gyvenimo kelio buvo- bet dabar to nėra ir niekada nebus- viskas. Toliau gyvenkit į priekį nesidairydami atgal, bet...vaikas privalo žinoti tiesą kodėl jis buvo paimtas ir kodėl jis atsirado globs namuose, o paskui kodėl jis turi kitą mamą ir kitus namus. Pagal vaiko suvokimo lygį tai turi būti jam pasakoma. Jei vaikas renkasi atleisti ar neatleisti kažką biologiniams tėvams- jis tiksliai turi žinoti ko jis neatleidžia arba ką jis atleidžia.

Alfija - man nebaugu. nebandau kelti pykčio, ji jo ir nereiškia tėvui (mamos nepamena, ko gero tapatina su manimi, nors ir sako, kad 'išvažiavo toli"). Paėmimo nepamena tikrai, tik tai kad gulėjo ilgai ligoninėje. ir neaiškinu nieko dabar, tik turiu pasidėjusi bylą. Bet "jei tėtis žinotų kur aš dabar... tai tikrai ... " kelia nuostabą. tėvo prisiminimas - vienas vizitas į globos namus.
Ko bijau - kad idealizuodama tėvus nepriimtų jų gyvenimo būdo, jei kada kas atsirastų. Adresą juk gavo su byla.
gal tai tėvo stygius dabar, bandau svarstyti ir tai.

kad gal ne, čia gal net neidealizavimas, gal greičiau iš tiesų tėčio trūkumas- tipo va tu ji ir tėtis gyventumėt kartu, kaip būtų gerai. O gal tas tėtis tuo kartu visko jai daug pažadėjo, ko ji ir įvardinti negli. Adlerį tu aišku skaitei, ten labai aiškiai jis aiškina kodėl socialinis gyvūnas žmogus neveldi o mėgdžioja, mėgdžioja tai- ką mato vaikystėje. Tu dar įšokai į tą laikotarpį kol asmenybė jos formuojasi, paskutinius kelis metus daug galima pakeiti ir koreguoti. Aš turiu sakydama reikia sakyti tiesą, kai ateina toks laikas ir vaikas sako- pasikalbam kaip aš pas tave atsiradau- reikia sakyt tiesą, pasiėmiau iš globos namų, kodėl tu- labai mylėjau ir norėjau auginti, kaip aš ten patekau - ir čia jau vaiko supratimo lygmenį- buvo taip ir taip. Ir viskas- jokių vertinimų, palikti tai vaikui. Aš apie tai. Daug svarbiau jai yra ne tai ką ji galės pasakyti- o kaip tu, kokiu tonu, kokiu metu tai jai pasakysi. Duoti skaityti manau alima iš vis tik tada kai žmogus au yra toks didelis, jog gali supasti abstrakciją, na jau pilnamečiui, ar kai jau savus vaikus sups. Bet čia yra mano nuomonė.