Globos "malonumai"

. Taip pat paskaitykite CK, kur labai aiškiai parašyta, kad laikinoji globa (įsteigta administracijos direktoriaus) tais atvejais, kai tėvai nesirūpina vaikais, yra steigiama iki tol, kol teismas atskirs vaiką nuo tėvų.




Na jei taip gerai ismanote istatymus turetumet zinot, kad kai tevai nesirupina, vengia atlikti savo pareigas auklėti vaikus, piktnaudžiauja tėvų valdžia, žiauriai elgiasi su vaikais, daro žalingą įtaką vaikams savo amoraliu elgesiu arba nesirūpina vaikais, teismas, o ne VTAS priima sprendimą dėl laikino ar neterminuoto tėvų (tėvo ar motinos) valdžios apribojimo jiems laikinai arba neterminuotai buna ribojama tevu valdzia. Atskyrimas buna tais atvejais, kai tėvai (tėvas ar motina) negyvena kartu su vaiku dėl susiklosčiusių objektyvių aplinkybių (dėl ligos ir pan.) ir reikia nuspręsti, kur turi gyventi vaikas, teismas gali nuspręsti atskirti vaiką nuo tėvų (tėvo ar motinos). Jei nepalankios aplinkybės susiklosto vienam iš tėvų, o kitas gali gyventi kartu su vaiku ir auklėti jį, vaikas atskiriamas tik nuo to iš tėvų. Atskyrimas ir tevu valdzios ribojimas yra dvi skirtingos savokos
Atidziau CK paskaitykit

Nors jūs ir labai protingas ir labai atidžiai skaitote CK, tai aš tik truputėlį civilinės teisės niuansų paaiškinsiu. Labai puikiai suprantu šiuos du institutus, kuriuos aiškinate, labai gerai žinau jų skyrimo ir kitus niuansus. Tik va šioje vietoje įstatymų kūrėjai ir leidėjai sąvoką "atskyrimas" naudoja bendrąją prasme: ji apima ir tėvų valdžios apribojimo ir vaiko atskyrimo nuo tėvų galimybes. Tai yra, jeigu vaikas paimamas iš šeimos (dėl bet kokių aplinkybių) jam laikinoji globa yra steigiama iki tol, kol bus visi dokumentai pateikiami teismui. O teismas jau atsižvelgdamas į visas aplinkybes spręs, ar apriboti tėvų valdžią, ar atskirti vaiką nuo tėvų. Tuo momentu, kai vaikas paimamas iš šeimos ir jam steigiama laikinoji globa, specialistai, kurie tai daro, nežino, kokia vaiko atskyrimo nuo šeimos forma bus parinkta, todėl šiame kontekste įstatyme naudojama sąvoką reikia aiškinti ir suprasti, kaip bendrine reikšme naudojamą žodį "atskyrimas" (atitraukimas, paėmimas iš šeimos), o ne kaip įstatyme įtvirtinta vaikų atskyrimo nuo tėvų institutą. Kaip sakiau, laikinosios globos įsteigimo stadijoje, nežinoma, kokį sprendimą priims teismas, o jeigu žodžio atskyrimas reikšmė būtų aiškinama, taip kaip jūs suprantate, vadinasi teismas jau būtų įpareigotas tik taikyti atskyrimo institutą.

Siaubas, uzjauciu labai...
As del tokiu dalyku ir nenorejau globoti vaiko, o tik isivaikinti.

Tau linkiu stiprybes viskam istverti, tikiu, kad vaikutis liks jusu seimai.Pikta, kad istatymai gina tokias biologines "pseudomotinas" kaip tavo laiske aprasyta...

matau istorija prasidejo 2007m.
kazkaip labai idomu pasidare, kaip viskas baigesi, jei jau baigesi?

Baigėsi šita istorija ir visai neseniai. Prieš kelias savaitėles pasiėmėm teismo sprendimą, kuriuo vaikas įvaikintas kaip suprantat ilgai iki to ėjom, ilgai to laukėm, o viskas įvyko, kaip koks stebuklas. Taigi po visų teismų sprendimų, kai buvo laikinai apribota tėvų valdžia ir priteista tėvams mokėti išlaikymą savo vaikui, praėjus keliems mėnesiams sulaukėm skmabučio, kurio metu "tėveliai" pasakė, kad duos sutikimą įvaikinti vaiką. Mums tai buvo stebuklas, todėl nebesigilinome į priežastis, neleidom sau galvoti nieko blogo, o tik stengiamės greičiau viską susitvarkyti.
Dabar esame paprasčiausiai laiminga šeima Kai užmigus vaikams su vyru prisimename praeitą kelią, būna minčių, kodėl taip atsitiko, kam reikėjo tiek nervų, ambicijų ir t.t. Bet visada sau pasakom, vadinasi, taip turėjo būti. Šiai dienai ant nieko nepykstame ir nieko nesmerkiam. Žinom, kad galutinis rezultatas tik patvirtina, kad mes buvom teisūs ir elgėmės teisingai. O visi, kurie domėjosi šia istorija siūlau taip pat patiems pasidaryti savo išvadas, kas buvo teisus, o kas ne; kuriai pusei tai buvo dalykai iš širdies, o kam tai buvo tik kova dėl kažko

Žinau, kad būsiu nepopuliari. Man, ko gera, šiuo metu nepasisekė dėl to, kad manoji mergaitė jau suaugusi, o didumos rašančiųjų vaikai dar maži.

Saule, šitoj vietoj aš patylėsiu. Tavoji istorija man nuo pat pradžių buvo artima. Giminių vaikas. Visiškai suprantamas ir visuomenėj pripažįstamas konfliktas - net giminės mato kas teisus... Blogoji ir geroji pusės itin aiškios. Linkiu tau labai didelės sėkmės. Visad buvau už vaiką. Bet kai manoji užaugo, ėmiau matyti ir savo klaidas. Aš irgi visada buvau teigiama. Man visad visos durys buvo atviros, net nereikėjo kovoti... Bet ne viskas yra taip, kaip atrodo... Vaikai neša savyje meilę savo tėvams. Juk iš jų jie atėjo.

Man visad sudėtinga buvo, kai mama keikdavo mano tėvą. Juk aš jį mylėjau. Iš jo buvau gimus. Po to tas pačias klaidas kartojau su savo globotine - nenorėjau, kad ji patirtų išgyvenimus, kuriuos aš patyriau. Aš nekeikiau jos tėvų, tik norėjau mergaitę apsaugoti nuo smurto ir dar kažko, kas man atrodė, ten yra galima.

Ji smurto ir kitokio negatyvo nepatyrė. Bet vis vien eina savo keliu.

QUOTE(*saulė* @ 2010 05 25, 23:58)

Baigėsi šita istorija ir visai neseniai. Prieš kelias savaitėles pasiėmėm teismo sprendimą, kuriuo vaikas įvaikintas kaip suprantat ilgai iki to ėjom, ilgai to laukėm, o viskas įvyko, kaip koks stebuklas. Taigi po visų teismų sprendimų, kai buvo laikinai apribota tėvų valdžia ir priteista tėvams mokėti išlaikymą savo vaikui, praėjus keliems mėnesiams sulaukėm skmabučio, kurio metu "tėveliai" pasakė, kad duos sutikimą įvaikinti vaiką. Mums tai buvo stebuklas, todėl nebesigilinome į priežastis, neleidom sau galvoti nieko blogo, o tik stengiamės greičiau viską susitvarkyti.
Dabar esame paprasčiausiai laiminga šeima  Kai užmigus vaikams su vyru prisimename praeitą kelią, būna minčių, kodėl taip atsitiko, kam reikėjo tiek nervų, ambicijų ir t.t. Bet visada sau pasakom, vadinasi, taip turėjo būti. Šiai dienai ant nieko nepykstame ir nieko nesmerkiam. Žinom, kad galutinis rezultatas tik patvirtina, kad mes buvom teisūs ir elgėmės teisingai. O visi, kurie domėjosi šia istorija siūlau taip pat patiems pasidaryti savo išvadas, kas buvo teisus, o kas ne; kuriai pusei tai buvo dalykai iš širdies, o kam tai buvo tik kova dėl kažko   

<{POST_SNAPBACK}>

ŠAUNUOLIAI todel, kad nepaluzot, istveret, kai atrode kad viskas slysta is po koju.

Čia Jūsų Šeimai

Paragintoji,...ar tas kelias jums nepriimtinas?ar galetumet,bet kazkiek papasakoti?!.prasyciau nesupykti-jei negalit ar nenorit...

kokie žmonės mūsų padangėj pasirodė sveika seniai matyta ir girdėta. Gal užsuksi kada dažniau

Kažkaip pesimistiškai skamba, tiesa pasakius, aš nenoriu galvoti pesimistiškai. Žinau, kad viskas bus gerai, žinau, kad vaikas yra laimingas, tikiu, kad taip visada ir bus. O užaugę visi renkasi savo kelius....

Aš nieko nekeikiu ir apie nieka nekalbu neigiamai, kaip tik savo vaikui bandau įskiepyti, kad bio tėvai nėra tokie blogi, kaip jis galvoja. O jis taip galvoja ne dėl mano minčių ar poelgių, o dėl to, kad jie patys per trumpą laiką sugebėjo vaikui atsiskleisti. Net ir dabar, kai viskas baigėsi, pažadėjo, kad atveš dovaną, kurią pažadėjo prieš beveik dvejus metus ir dingo..... Aš vaikui sakau, kad jie labai užsiėmę....

Nu pasirodysiu dar šią naktį O noris pasirodyt ne virtualiai. Šiaip, būsiu Vilniuj. Bet ne savo ratais ratuota ir tik iki Santariškių...


Žinau, Saulute. Gal ne pesimistiškai. Gal realistiškai. Viską tą patį ir aš dariau. Nėra nieko bloga, tik, nu visvien, vaikai myli savo tėvus. Ypač, jei juos pažinojo, jei buvo konfliktas, kuris juos palietė tiesiogiai. Vat tik tiek. Ir iš laiko perspektyvos aš kartais nebežinau. Vat visi žino - net artimi giminės, o aš pati - ne. Gal būč padėjus vaikui, neėmus jos iš tų namų... Sakau nuoširdžiai - nežinau. Aš vis matau jos mamos akis. Jai skaudėjo. Ji negebėjo. Nu kaip ir kalta. Kaip kaltas yra tas, kuris nesuvokia...

Ir atsiprašau, jei vėl pradingsiu. Nes vaikai užaugo, problemos irgi pasikeitė. Su sūnium gal keistai - bet viskas gerai. Vis dar apsikabinam - nu čia man bais reikia, bet ir jis matau, kad patenkintas ir glaudžias stipriai, nors gi vaikinui jau keturiolikti

Nesirūpinu jo mokslais - vis pagraužiu save taip mažumėlę prieš užmigdama, bet užmiegu . Ir šį trimestrą jis apreiškė, kad jam gresia būt pirmūnu Tai jau taip apsidžiaugiau, kad apsakyt negaliu. Tikrai suprasit Nei skatinau - vienintelis klausimas būdavo: kaip pamokėlės, sūneli? Jis: gerai, paruošiau... O šiandien buvo savivaldybėj ir pasirodo, jis vienintelis žinojo mūsų seimo narį ir 14 amžiaus istorinius niuansus. Ir gavo ženkliuką už tas žinias. Nus tai kaip gali žmogas, nesidžiaugt kad gal ir aš dar pamąstyčiau apie tuos klausimus, kurie jam teko

O kas juokingiausia, kad vaikis bais gailėjosi, jog nepaprašė administracijos direktoriaus leidimo nelankyt dailės pamokų Nes ans niekaip nesupranta mokytojos reikalavimų ir savo ateities su daile nesieja Nus kol išaiškinau, kad tai ne savivaldybės direktoriaus prerogatyva spręst tokius dalykus

Sri Lanka, jokiu būdu nepykstu. Tik nelabai žinau ką pasakot... Gyvenimo nelabai išpasakosi. Ko gera, gal ir vaikų charakterių ypatumai. To nei numatysi, nei tas tau padės. Bus kaip turi būti

taip,visi gyvena savo gyvenima,bet jau "liudna"jusu zinutese
neliudekit,as kazkaip nusiteikus ir "tokiems" gyvenimo atvejams:jei mergaites paauge uzsimanys iseiti ir pvz.gyventi su mama,stengsiuosi nesigrauzti.
neverta greziotis,gal kartais geriau tiesiog "zinoti",kad smurto ir bado vaikas nepatyre,kad buvo myluojamas,kad buvo mokomas...sunku aisku suprasti,bet kartais ir bio vaikai "atsala"nuo tevu.

nezinau jusu "gyvenimo istorijos",tai gal ir ne itema cia...

p.s.o jums nekyla mintis priglausti dar ka nors?!as cia vis kabinejuosi,bet manau neesat"pikta" ,tai negausiu