Ar iki vestuvių bandėte gyventi kartu? II dalis

Na zinai, galima augti neaugus kiek tik nori, bet jeigu zmogus viena diena parodo savo tikraji veida ir pradeda elgtis siaubingai tai kas tokiu atveju? Vaidinti labai subrendusia ir suaugusia ir priimti jo chamizma ir NETOBULUMA nuolankiai???
Meile yra DVIEJU ZMONIU REIKALAS, ir tai jog tu suaugsi meilei ir santuokai nepades, tik pradesi viska protingiau vertinti. Sneku is savo patirties, nes pirma karta tekejau po 2 metu draugystes, kartu apsigyvenome tik po vestuviu, o po metu teko skirtis, nes nebegalejau kenteti.... Tuo tarpu antra karta tekejau po 5 metu draugystes (is kuriu 4 pragyvenome kartu) ir galiu pasakyti kad teisingai padariau kad neskubejau teketi antra karta kartu nepagyvenus, dabar as pazistu si zmogu, zinau ko is jo tiketis, koks jis ir tt. Ir manau kad nerealiu staigmenu jis nebepateiks, t.y. jis yra toks koki as ji pazistu, o ne toks koki as ji isivaizduoju.

Nu... sakau... ima ir parodo veida... po 5 pabandymo metu....
Bandyma daryt is naujo?

Ta "veida" galiu ir as parodyt, ir bet kuris kitas - jokios itakos neturi tas pagyvenimas kartu ar santuoka be pagyvenimo.
Tai ka ten tada bandyt /isbandyt iki vestuviu reikia?

Pirmiau paskaityk ka parasiau o paskui komentuok, skyriausi praejus metams po vestuviu, taigi nereikejo laukti 5 metu kad parodytu tikra veida. O del tavo pasakymo "Bandyma daryt is naujo?" atsakau taip: tai ne blyn, kenteti, grauztis, pasiaukoti, bandyti beviltiskai peraukleti, susigadinti nervus, sveikata, grauztis ir nebandyti is naujo? Nu jau ne! Gyvenimas vienas ir ji norisi praleisti su sau skirtu zmogumi, ir jeigu reikes pradeti bandyma is naujo tai ir pradesiu.

Nu rasiau rasiau ir viskas dingo, tai trumpai parasysiu az us pagyvenima kartu pries vedybas, geriau tegu visi galvoja ka nori, bet paskui bent jau nereiks skirti

Atvirai pasakius, tikrai neįsivaizduoju tokių pokyčių 180 laipsnių kampu per vieną dieną. Taip gali nutikti nebent jei iki santuokos kažko nenorėta matyti - gal ne tiesiogiai santykiuose su išrinktuoju, bet jo elgesyje su kitais, neitin jo mėgiamais, žmonėmis. Kita vertus, kiekvienas žmogus keičiasi ir tai neišvengiama, bet kad tie pasikeitimai ne išskirtų, o kaip tik dar labiau suartintų, kiekvienas poroje turi jausti gerokai daugiau nei pusę šios atsakomybės. Bet skyrybos ištempus vos metelius - man nesuvokiama, jei tuoktasi tikrai esant abipusei meilei ir tuo labiau nepaskubėjus.

Tai kas tau nesuvokiama, kitiems yra karti realybe. Pokyciai 180 laipsniu kampu neatejo per viena diena, metai laiko nera toks trumpas laiko tarpas. Be to kaip galima kazko nenoreti matyti?. Maciau tai ka rode... atrode paprastas vaikinukas, draugiskas, mylintis, is geros seimos, mokslo sieke, negere, nesikeike...Bet... matyt daug ko buvau ir nemaciusi, nes musu draugyste apsiribojo pasivaiksciojimu po miesta susikibus uz ranku, nuejimu i kina, pasedejimu vienas pas kita sveciuose keleta valandu ir nuejimu i draugu gimtadienius ( su pasizadejimu tevams pareiti namo ne veliau kaip 11 val. vakaro). Argi taip daug pamatysi? Tevai mano labai griezti buvo ir grizti namo veliau kaip 11 val. vakaro butu buvusi tragedija (o as jau buvau pilnamete!). Taigi klausiau teveliu graziai elgiausi, kai panorome buti kartu visa laika ir diena ir nakti beliko tik zenytis, nes mano tevai niekada nebutu sutike su gyvenimu susimetus, o kaip laikas parode prie gero tas neprivede. Beje, mano mama tik neseniai besikalbant nuo dusios pati prisipazino kad per daug mane spaude, kad reikejo mane isleisti ir i keliones kartu su juo ir is gimtadieniu neversti grizti namo 11 val., gal tuomet butume labiau vienas kita pazine, daugiau laiko kartu praleide... Bet kas buvo tas buvo. Dziaugiuosi tik tiek kad i mano santykius su dabartiniu mano vyru ji nebesikiso, na gal biski bande, bet as nebesilaidau. Norejau apsigyventi kartu ir apsigyvenau. Ir to visiskai nesigailiu, nes tie 5 gyvenimo kartu iki vestuviu metai parode, kad mes skirti vienas kitam, kad mes vienas kita suprantame, kad mums gera kartu, kad mes galime isspresti visas iskilusias problemas kartu ir kad laikas musu meile tik susitiprino.
O seip manau kad visi zmones skirtingi ir visu atvejai skirtingi, todel pasakyti ar geriau pagyventi kartu pries vestuves, ar geriau tuoktis negyvenus kartu -neimanoma. Abu variantai geri, jeigu gaunasi geras galutinis rezultatas- t.y. darni seima, laiminga santuoka, ko visoms ir linkiu

Sutinku, kad pasivaikščiojimų, kino ir pasisvečiavimų nepakanka, bet tuomet tikrai nesuprantu Tavo tėvų - maniškiai irgi ganėtinai griežti, bet su laikrodžiu rankose prie durų manęs vakarais nelaukdavo. Pasitikėjo tiek manimi, tiek mano būsimu vyru - kaip tik ramiau jausdavosi, jei žinodavo, kad aš su juo, nors norint nesunkiai buvo galima prisigalvoti bet ko.
Ir visgi nesuprantu, kaip galima porą metų vien vaikščioti po miestą ir į kiną. Mes draugavom trumpiau, bet vienas kito rūpesčiai labai greitai tapo savi. Nežinau, gal žmonės tikrai sumaišo tokį romantišką susižavėjimą su meile ir nepastebi, kad tikro ryšio, jausmo, jog tai žmogus, kuris geriausiai tave supranta, vis dėlto nėra. Keista būtų manyti, kad vaikino, kurio gyvenimas terūpi tiek, kiek susijęs tiesiogiai su tavimi, po vestuvių staiga taps svarbesnis. Gal jau pasikartosiu, bet tas laikas iki santuokos tam ir yra, kad pamažu "tavo" gyvenimas ir "mano" gyvenimas taptų "mūsų" gyvenimu, išskyrus tai, kas yra išskirtinė dovana sutuoktiniams - jau apsisprendusiems ir nepasilikusiems alternatyvių galimybių.

O maniskiai laukdavo su laikrodziu ir uoliai saugojo mano nekaltybe , kad neduok die jokio sexo iki vestuviu nebutu

Ne per vieną dieną. Meilė čia padaro savo darbą. Pradžioje iš aklumo, paskui iš idėjos, tikėjimo ,,MŪSŲ jausmų galia,, ir t.t. tas pokyčių laikas ilgėja. Kažkas atleidžiama, kažkas nutylima iki tol, kol ateina praregėjimo diena.

Apie kokius "praregėjimus" kalbame? Kaip galima tekėti už nepažįstamo žmogaus? Kas atsitiks, jei gyvenk mirk tuojau pat nesusituoksi arba nesusimesi? Jei yra nors menkiausių abejonių, visada galima palaukti - nebūtina tą laukimo periodą paversti "pusiau susituokę", nes kas jau kas, bet toks gyvenimo būdas svarstymus tikrai prailgina.

Praregėjimu aš vadinu tai, ka tu- meilės ir susižavėjimo supainiojimu. Žmogus negali idealiai atitikti kito reikalavimų. Tai gal net neverta būti kartu (tuoktis, susimesti?) Ar nesi girdėjusi, kad pro pirštus žiūrėti nustojama po kelių metų? Ir neaišku kas kaltas ar tas į kurį, ar tas kuris žiūrėjo.
Man įdomu kaip tu aiškini skyrybas? Na jeigu viskas taip paprasta kaip tu sakai? Kodėl žmonės skiriasi?

Aš manau, kad žmonės skiriasi anaiptol ne dėl "praregėjimo" - bent jau daugeliu atvejų. Gyvenimas poroje yra darbas - žinoma dažniausiai malonus ir kūrybiškas (niekur neteigiau, kad paprastas), bet darbas yra darbas. Kai aptingstama arba jau iš pat pradžių nepakankamai dedama pastangų, pasukama skyrybų link.

Pasvarstykim, kodėl šiais laikais toks milžiniškas procentas porų skiriasi? Tai nėra kažkas utopiško, nesusijusio su kitomis mūsų laikmečio tendencijomis. Šiuolaikinis žmogus yra ypač egocentriškas - didžiausia vertybė, gėris yra mano asmenybė. Nenuostabu, kad tai keičia ir požiūrį į savo sutuoktinį - esu toks, koks esu, o tu privalai mane priimti būtent tokį, nes antraip nepakankamai mane myli. Šitas meilės apibrėžimas (priimti žmogų tokį, koks jis yra) išverčiamas į kitą pusę - taikomas visų pirma nebe sau, o tam, kuris "privalo" mylėti tave.