Ar iki vestuvių bandėte gyventi kartu? II dalis

aš tik už pagyvenima ir prieš vestuves , aš taip pat gyvenau net 2 metus , kol susituokėm ir visai nesigailiu

Aš niekada negalvojau apie tai, kaip apie kraštutinumą...



Ką daryti jeigu kitas žmogus nustoja dirbti? Na dirbti gyvenant poroje?

Kalti abu, nes kaip sako patarlė, kaip pasiklosi - taip išmiegosi. Nei atidavimas daugiau nei turi pats, nei "man, man ir dar kartą man" gražios ateities nepranašauja. Grįžtant prie temos, manau, kad gyvenant kartu nesusituokus tokiems "žiūrėjimams pro pirštus" sąlygos palankesnės, nes nėra to galutinio apsisprendimo būtent su šiuo žmogumi likti visą gyvenimą, tad galima gyventi kaip gyvenasi, "nematyti" kas temdytų "galinguosius jausmus", tuo labiau, kad antroji pusė nesugalvotų pabėgti. Juk blogiausiu atveju galima tiesiog persvarstyti klausimą, ar mums pakeliui - neva mes gi nekalti, kad charakteriai neatitiko.

Manai, kad įsimylėti galima tik TEISINGĄ tau žmogų?

Bandyti sau atsakyti kodėl ir stengtis padėti jam vėl atrasti to darbo prasmę. Einant dviese gali tekti vienas kitą ir "panešti" - tik ne taip, kad štai žiūrėk, niekšeli, kiek aš dėl mūsų aukojuosi, o tu...
Papildyta:

Ne - manau, kad laikas kurti šeimą ateina tada, kai jauti ne vien įsimylėjimą.

Beje "teisingų" žmonių yra tikrai daugiau nei vienas vienintelis ir pasiteisinimas, kad įsimylėjau "neteisingą" nebūtinai tai ir reiškia.

Va va O aš vis laukiau kada praeis įsimylėjimas Nesulaukiau ir ištekėjau

Įsimylėjimas ir neprivalo praeiti - turi ateiti šis tas daugiau. Kai gyvenama aistromis, sunkiau tuos dalykus atskirti - taip sakant, yra "trukdančių faktorių", galinčių suklaidinti vertintoją.

Aš ne apie pasiteisinimą, bet apie meilę netinkamam žmogui. Ypač tai taikau jauniems žmonėms.
Papildyta:

Tai apie ką aš tiek laiko kalbėjau? Tada ir praregima.

Mano giliu isitikinimu zmogus negali gyvenime pasikeisti kardinaliai. Jau daugelyje temu pridiskutuota, kad zmogaus/vyro neperauklesi - nereik to tiketis. Ir kenteti nereikia. Gerai sakai, kad gyvenimas duotas vienas ir norisi nugyvent ji kaip galima geriau...
Tik nematau tada skirtumo: kodel issiskirti susituokus ir issiskirti gyvenant nesusituokus - yra ne tas pats? Ir vienu ir kitu atveju - skyrybos su buvusiu mylimu zmogum. Ir susituokus gali zmogaus nepazinti iki galo ir susimetus nepazisti per diena...
Ka tada duoda tas "pagyvenimas" kartu?

Gilus isitikinimai ne visada atitinka realybe, gyvenimas kartais pateikia netiketu staigmenu, beto is kur atejo tas isitikinimas? Is savo patyrimo? Jei tau nepasitaike sutikti tokiu zmoniu, kurie laikui begant pasikeite kardinaliai, tai nereiskia, kad tokiu nera. As savo ex-vyro nebandziau nei aukleti nei pakeisti, man jis patiko toks, koks buvo kol mes draugavome ir tekedama neturejau nei noro nei iliuziju kazka jame pakeisti. Jei jis butu toks ir islikes dabar turbut tebebuciau laimingai istekejusi.
Pagyvenimas kartu duoda tai, kad nepavykus galima tiesiog pasukti skirtingais keliais ir nereikia tampytis po teismus (mano skyrybu procesas uztruko 2 metus), be to, kai sutikau savo dabartini vyra, labai gailejausi kad jau buvau karta istekejusi, nes jis dar nebuvo vedes ir zinau kad jam skaudejo sirdi zinant, kad jis mano antrasis vyras, laimei meile, supratimas, artumas, dvasios giminyste buvo stipresne uz ta skauduli ir jis ta karteli nurijo...be to antrojo vyro tevai labai, labai ilga laiko tarpa i mane ziurejo atsargiai, o anyta dar ir dabar saltai su manim elgiasi ir manau, kad tam itakos taipogi turi tai, jog as jau buvau karta istekejus.
Be abejo, tiek skiriantis su vyru tiek skiriantis su draugu, su kuriuo gyveni, yra skaudu, bet skausmas praeina, ypac jei pavyksta veliau sutikti sau skirta zmogu, o faktas kad kazkada jau buvau istekejusi is issiskyriau, man iki siolei neduoda ramybes, nes santuoka man labai svarbus dalykas. As net daznai pamastau, ar reikes busimiems vaikams kadanors prisipazinti, jog ju tevelis man antras sutuoktinis...net nezinau.
Aisku santuoka ne preke ir jai garantiju niekas nedalina, niekada nezinai kaip pasisuks gyvenimas, taciau tikiu kad si (antroji) santuoka bus laiminga, nes mes kartu perejome ugni, vandeni, isgyvenome ivairias situacijas ir per jas sustiprejome. Per tuos kartu nugyventus metus mes labai gerai vienas kita pazinome, tapome sielos draugais. Ta diena kai tuokemes, nei viena mano kuno lastele nedvejojio del sio zingsnio....
P.S. taciau NETURIU NIEKO PRIES PRIES BESITUOKIANCIUS, KURIE PRIES VESTUVES NEGYVENO KARTU, kiekvienam savas kelias ir sava laime, vienodu laimes receptu nera ir negalima sakyti, kad kazkuris is siu 2 budu (t.y. gyventi ar negyventi kartu pries vestuves) yra kazkuo geresnis. Abu budai yra geri, jei jie veda prie gero REZULTATO, t.y. sekmingos santuokos, kurios visoms ir linkiu.

Nenoriu pilti druskos ant žaizdos, bet ar tai, kad su pirmuoju vyru būtum gyvenusi ne santuokoje, dabartinį skaudintų mažiau? Juk skaudu ne tiek dėl to buvusio statuso, kiek tai, kad kažką kitą iki jo mylėjai taip, jog ryžaisi tekėti. Dėl vaikų - na nesantuokinį gyvenimą ne su jų tėčiu turbūt nutylėti būtų paprasčiau, bet nutylėjimas visada yra nutylėjimas.

Aišku nemanau, jog tąsymaisi po teismus - malonus dalykas, bet kiek būna atvejų, kad poros per tą laikotarpį susitaiko ir skyrybų taip ir nebeprireikia...
Papildyta:

Tu kalbėjai apie susituokusių žmonių skyrybų priežastis, o aš mėginu paaiškinti pasiruošimo santuokai svarbą - jei žmonės jai "ruošiasi" žaisdami šeimą, tiksliau jausdami, kad nėra galutinai jai pasiruošę, vis tiek ima "bandyti", tai nėra pasiruošimas, o leidimasis užvaldomam veiksnių, kurie tikrai nepadeda atskirti grūdų nuo pelų.

čia tai keista man koks jam būtų gerumas jeigu būtum gyvenusi susimetus? koks jam skirtumas?

Aš manau- labai sunku pasakyti kas bus aistrai išblėsus...