Ar iki vestuvių bandėte gyventi kartu? II dalis

Jei būta meilės, ji niekur nedings. Blogesniu atveju (ir tada pasakyti tikrai sunku) gali išlikti patys įvairiausi jausmai, pradedant prisirišimu ir baigiant neapykanta. Todėl ir rizikinga tiek pulti gyventi kartu, tiek tuoktis, kol ta meilė dar tokia rožinė.

O kaip suzinoti kada ta meile nebe rozine? Lempute uzsidega? SMS i telefona ateina?? Pats zmogus nera objektyvus nuspresti kada ta meile rozine, o kada ne...Juk kai esi su zmogumi nesvarstai, va dabar mano meile rozine, o viena ryta atsikeles nesupranti kad ta meile neberozine. Ir apskritai man susidaro tokia nuomones, kad pvz. smalsute yra sventai isitikinusi kad zenytis kartu negyvenus yra zymiai geriau, protingiau, teisingiau ir visaip kitaip -iau, negu tuoktis kartu pagyvenus. Is kur toks isitikinimas savo teisumu? Kas pasake kad tavo pasirinktas budas geresnis, nei kitu?? Biblijoje perskaitei, tevai pasake, pati ismastei? Kuom remiantis? Nera vieno teisingo budo ar vieno teisingo kelio.

Laikas pakeičia visas spalvas

Nesinervuok taip, su ja ginčytis beprasmiška, kadangi kitų nuomonės ji nei girdi nei gerbia Tiesiog yra įsitikinusi, kad jos tiesa yra neginčijama Aš taip pat bandžiau diskutuoti, bet ...

Kad laikas tai ir taip aisku, bet visiems jis skirtingas, be to zinojimas kad laikui begant meile virsta neberozine, nenusako to laiko tarpo, kurio prireikia meilei tapti nerozine... vieniems tai gali buti 1 metai, o kitiems 5.

Išvada- neskubėti

Na as irgi pareiksiu savo nuomone. Man 29, su savo ex buvom kartu 3,5 metu, is ju 3 kartu gyvenom, buvo ir meile ir visa kas. Bet musu santykiu tikrai nelaikiau seima, tai buvo tiesiog gyvenimas kartu ir tiek, jis visada sake, kad jokio skirtumo ar santuoka isteisinta ar gyvenam kartu tai tokia pati seima. Ir vis tik nesijauciau saugi, saugojausi, kad nepastociau. Ex pasipirso ir padavem pareiskimus. Ir vis tik emiau, susikroviau daiktus ir pabegau i UK. Tiesiog suvokiau, kad jis ne mano zmogus. Sakysit nepasiseke, ne tas zmogus buvo. Na taip, bet praradau 3,5 graziausiu gyvenimo metu. Karta mano mama manes paklause, kaip butu buve, jei butume susituoke, ar as buciau viska metusi ir pabegusi. Susimasciau, greiciausiai buciau likus ir bandziusi islaikyti seima, buciau stengusi rasti kazkokia iseiti. Kadangi buvom tik susimete, tai buvo labai lengva priimti sprendima. Nesakau, kad buvo lengva ji palikti, ir verkiau ir pergyvenau, juk vis tik vis dar siejo kazkas mus, bet supratau, kad daugiau su juo buti nenoriu.
Dabar esu su kitu zmogumi, jis pas mane visus savaitgalius praleidzia, kai turiu daugiau iseiginiu vaziuojam pas ji savaitei. Po keleto menesiu susituoksim ir si karta neturiu ne vienos abejones, tiesiog kai pagavoju apie busima musu seima apima tokia ramybe. Nezinau, kaip susiklostys musu gyvenimas, bet tikiuosi, kad abu sugebesim iveikti visus sunkumus.
As manau, kad nera jokio skirtumo ar tuoktis negyvenus kartu ar gyvenus, vis tiek islieka ta pati skyrybu galimybe. Tik esu isitikinusi, kad kai zmones susituoke, rimciau ziuri i santykius ir iskylus problemom nepuola lagaminu krautis, o bando jas isspresti. Susimetus daug lengviau viska uzbaigti.
Cia tik mano asmenine nuomone

Visiškai pritariu. Pats faktas, kad esi susituokęs, verčia situaciją apsvarstyti dar kartą, kuomet atrodytų niekas netrukdo užtrenkti duris iš kitos pusės.

Kuo remiantis? Pasaulėžiūra, kuri neatsiranda perskaičius vieną knygą ar išgirdus genialius žodžius iš vienų lūpų. Tiesiog šiuo klausimu, manau, žvelgiu kiek plačiau, nei "noriu būti su šiuo žmogumi, tai vadinasi arba dabar, arba dabar". Tokiems sprendimams reikia laiko, o vienas iš pagrindinių mano argumentų, kodėl pagyvenimas nesusituokus yra blogai, tas, kad jam pasiryžtama kur kas lengviau ir ANKSČIAU, nei suvokiama, kad su tuo žmogumi tikrai nori nugyveti visą likusį gyvenimą. Aš nesu už abejones, nes žmogus - ne valkataujantis kačiukas, kuriuo galima bet kada atsikratyti. Kas bus ateityje, niekas negali žinoti ar tuo labiau garantuoti, bet tas tvirtas "taip" yra visų pirma pagarba mylimam žmogui, užtikrinimas, kad gali manimi pasitikėti, nes mano ketinimai patys rimčiausi, kokie tik gali būti.

Nesuprantu kaip tu gali teigti, kad pagyventi kartu yra blogai, jeigu nesi to patyrusi Tai tas pats kas sakyti kad man šitie ledai neskanūs, nors nesi jų ragavęs

as tai netgi labai uz pagyvenima kartu...nes kai apsigyveni kartu, daznai ir tie roziniai akiniai nukrenta, kai matai neplautus bliudus, ismetytus drabuzius ir visas kitas grozybes. nes viena susitikti, nueiti i kina, pasivaikscioti rankutem susikibus, o visai kas kita trintis su tuo zmogus buityje...nes tada labai daznai atsiskleidzia visai kitas zmogus , nei tu isivaizdavai uz rankuciu susikibus vaiksciodama..cia sneku is patirties su savo ex.

Aš irgi už pagyvenimą kartu iki vestuvių, bent kelis mėnesius. Galiu pateikti savo sesers pavyzdį - draugavo gal 2 metus, kartu išsinuomojo butą, bet jis dirbo kitame mieste, todėl atvažiuodavo tik savaitgaliais. Jau ruošėsi tuoktis, bet atsitiko taip, kad jis darbe susižeidė, gavo biuletenį ir atvažiavo į tą bendrą butą "sirgti". Va tada ir pasirodė tikrasis veidas - ją baisiai kontroliujantis, neleidžiantis nė žingsnio be jo žengti, o tuo tarpu pats mergoms skambinėjantis, kol ji darba, ir pan. Kai viskas pakrypo link skyrybų, prasidėjo dar daugiau nesąmonių - grasinimų, persekiojimų ir t.t. ir pan. Tai kas būtų buvę, jei ji, taip su juo normaliai ir nepagyvenusi, būtų ištekėjusi???