Ar iki vestuvių bandėte gyventi kartu? II dalis

TIKRAI Viduje visiškai esu tikra dėl jo. Netgi labiau, nei dėl savęs. Pasipiršo man prieš metus, kai dar nė minčių nebuvo apie vedybas ar apsigyvenimą kartu. Viskas vyko labai palaipsniui, bet netgi dabar negalėčiau pasakyti, jog mes gyvename kartu susidrėbus. Tiesiog praleidžiame labai daug laiko kartu. Aš pati dar nenorėjau vestuvių, o jis atsakydavo: "palauksim, kol ateis noras" Ir atėjo

O dėl tų bandymų, jei kažkas apsigyvenimą kartu prieš susituokiant vadina abejonių išsklaidymu arba bandymu, kaip pavadintų ilgą draugystės periodą? Argi ne pabandymu? Gal tikrai, išsirinkite tą vienintelį ir iškart į metrikaciją su rūtų vainikėliu, nes kitu atveju kiekviena kartu praleista diena bus pavadinta "abejone arba pabandymu"...

Apsigyvenimas prieš santuoką ar po jos nelabai ką bendro turi su skyrybų statistika. Apsigyvenimas prieš santuoką negarantuoja santuokos iki grabo lentos, kaip ir nepagyvenimas kartu dar negarantuoja skyrybų. Tiesiog požiūris keičiasi. Seniau mažiau skirdavosi vien dėl tokių priežasčių, kaip kad "ką žmonės pagalvos" arba "gyvenimas kartu dėl vaikų".

Tokių abejonių gali kilti ir po sutuoktuvių. Santuoka- negarantija. O tai, kad jis APSISPRENDĖ vesti, po kelių metų jam gali atrodyti klaida. Nei iki, nei po santuokos nėra ir nebus garantijų.

su savuoju pragyvenom "susimete" 8 metus. sia vasara vestuves. kunigas uzmete mums, kad tipo kaip jus draugaujat taip ilgai? tiek zmones santuokoj negyvena...
buvom klasiokai. isvaziavom i mokslus i kita miesta. vienui vieni. tada jau draugavom skaitosi. tai negi i atskirus barakus? savaime isejo kad issinuomavom buta ir sumetem skudurus taip sakant. tevai nei puse zodzio nepasake. nu ir gyvenom, pykomes, mylejomes, taikemes, skyremes, nekentem, negalejom be viens kito ir t.t. - visas tikras gyvenimas su visais savo prieskoniais. kol issiselom ir atsisuke paziurejom, kad jei jau taip mokam taikytis ir derintis prie vienas kito ir taip negalim atskirai (visvien kad ir kokio juodumo kate butu perbegusi) ir po visokiu skriaudu dar jauciame ta jausma, ir ne ka mazesni nei pries tuos 8 metus, tai vadinasi vsio.... jei atvirai, as jau buvau beveik isikalusi tokia minti, kad jomajo, jei jis per tiek laiko neapsisprende, tai kokio velnio toliau tasytis. o jis tuo metu jau nesiojo zieda piniginej ir ieskojo momento...
as visai nieko pries gyvenima susimetus. jau geriau taip kad ir 5 metus pragyvenus issiskirti - na netinkam tai netinkam, nei draskyti seima, santuokos sakramenta, tasyti vaikus ir t.t. aisku nuoskauda islieka tokia pati.
su ta islyga, kad gyvendami ir draugaudami zmones ateityje sieks santuokos - as laiminu, bet toks susimetus gyvenimas be jokios ateities kartu tiesiog is patogumo....egoizmas sakyciau ir tiek... nors kiek zmoniu, tiek poreikiu. jei jau egzistuoja toks budas " vaidinti seima" tai matyt jis kazkam reikalingas.
asmeniskai as dziaugiuosi kad ne pries 8 metus o dabar isteku ir isteku aiskiai zinodama uz kokio zmogaus teku. o kaip bus toliau, matysim - gyvenimo keliai nezinomi ir spjauti i viska neverta.

Mano vyras (tuomet dar būsimas) visą mūsų draugavimo laiką būstą nuomavosi - pakeitė 3 gyvenamąsias vietas. Jau tikrai ir tie kraustymaisi buvo nusibodę , ir gyventi kartu finansiškai būtų kur kas labiau apsimokėję, juolab kad mano namuose net laisvas kambarys buvo. Bet ne tokiais kriterijais reiktų vadovautis.
Papildyta:

Pakanka jau vien šiame forume apsižvalgyti ir darosi aišku, kad tokių Una Li minėtų atvejų ne vienas ir ne du.
Papildyta:

Bandymai bandymams nelygu. Jei žmonės sugeba DRAUGAUTI ilgą laiką neperžengdami tam tikrų ribų - tegu. Jaunystė tam ir yra, kad gali padraugauti ir su vienu, ir su kitu, ir su trečiu, išmokti atpažinti tikrą meilę nuo susižavėjimo. Bet visai kas kita, jei tie "bandymai" persikelia į kiek kitokią sferą.
Papildyta:

Ar daug žinai senukų, keikiančių savo gyvenimą su tokia žmona/ tokiu vyru? Na neišsiskyrė jie ir kurį laiką gal buvo šventai įsitikinę, kad gyvena kartu vien dėl vaikų, kad "ką gi žmonės pagalvotų" ir t.t. O ar ne būtent su tokiomis mintimis visų pirma ir susijusios gyvenimo poroje krizės? Stiprūs ne tie, kurie nematę sunkumų, o tie, kurie sugebėjo juos įveikti. Tas pats pasakytina ir apie meilę. Na o gyvenimas susimetus savaime įdiegia, kad bet kada turėsi neribotą pasirinkimo laisvę - realiai taip ir yra, bet net 8 ar 10 m. pagyvenimo kartu dar neduoda garantijos, kad štai jau dabar pereitos pačios didžiausios krizės. O kas jei sekančiai jėgų taip ir pritrūks? Aš manau, kad dažna šeima kuriuo nors laikotarpiu priartėja prie skyrybų ribos, bet tai ne rodiklis, kad tada ir reikia išsidraskyti, nes labai dažnai po tokių išbandymų meilė sugrįžta dar gilesnė.

O mes iki vestuviu kartu 3 metus pragyvenom ir manau kad tai buvo labai logiskas sprendimas, pirmiau pagyventi o paskui zenytis, teigi nesigauliu to sprendimo ir zinau kad niekada nesigailesiu. Taip yra todel, kad pirma karta tuokiausi su zmogumi, su kuriuo iki vestuviu negyvenau ir santuoka truko 2 metus...va taip vat. Ir mano nuomone tokia, kad neteisybe jog meiles neuzmusa jokia buitis, deje, bet buitis arba uzmusa meile, arba parodo kad zmones gali vienas prie kito prisitaikyti.
Ir meiles stiprumas cie niekuom detas. Tiesa sakant jei mano antras vyras butu man pasiules pirmiau tuoktis, o tik paskui gyventi kartu, tai buciau pasakiusi ne, nes tuo metu kai pradejome gyventi kartu nebuvau 100 procentu tikra kad noriu uz jo isteketi (ta prasme sirdyje norejau uz jo teketi, bet protas liepe palaukti ir isitikinti ar ce tikrai jau tas zmogus kuriuo man reikia). Tuo tarpu pragyvenus kartu 3 metus ir dar pries tai 2 metus pradraugavus as jau buvau visiskai tikra, kad tai tas zmogus su kuriuo noriu praleisti visa likusi gyvenima. Aisku nieks nera garantuotas kad taip ir bus, bet kad as to noriu tai 100 proc.
Tokia stai mano nuomone, kurios niekam nepersu, o tik teigiu kad sitoks variantas man atrodo geresnis. Bet velgi, kiekvienos poros atvejis yra skirtingas ir vienodo standarto visiems pritaikyti neiseina. Svarbu kad rezultatas butu geras- t.y. laiminga ir stabili santuoka, o kokiais budais buvo iki jos prieita laikui begant tampa nebesvarbu

Mes su vyru po savaites draugystes apsigyvenom kartu, nors pries tai buvom 15 metu pazystami. O vat kaip susikloste gyvenimas.

mes po menesio pazinties tiesiog viens be kito ir dienos negalejome istverti, tad apsigyvenome kartu, taip pragyvenom virs dvieju su puse metu, nes veliau susituokeme

Visos, net ir gyvenusios nesusituokusios sako, kad tai negarantuoja būsimos santuokos sėkmės- tai kam tada gyventi susidėjus? O jei nesi įsitikinusi, kad galėsi gyventi su tuo žmogum visą laiką, kam ir pradėti? Aršiai ginčijasi, kad pagyvenimas kartu tai ne bandymas ir abejonių atmetimas, o paskui džiaugiasi, kad tik taip įsitikino , kad tai jų žmogus.
Asmeniškai aš irgi prieš vestuves (mes negyvenom kartu) labai abejojau ar galėsiu kantriai pakęsti kai kuriuos trūkumus, na kuris gi mes be jų, bet apsisprendžiau ir tarusi TAIP nepalikau su galimybių persvarstyti. Žinote kai nereikia nuolat spręsti, gal jau skirkimės, lengviau, nes nukreipi mintis tik viena linkme - kaip išspręsti susidariusias problemas, kaip vis geriau sutarti.
Žaviuosi Smalsutės pasisakymais visose kiek skaičiau temose. Manau tai žavus žmogus.

Niekada negali būti tikras O tokie svaisčiojimai apie vienintelius, amžiną meilę iki mirties ir rožėm klotą kelią sukelia juoką Tikrai norėčiau, jog būtų amžina meilė, poros nesiskirtų ir viskas būtų gražu, bet... Poros skiriasi

Galima paklausti ir ,,kam tada tuoktis,,?
Yra šeimų kurios neišskiria ribos tarp susimetimo ir santuokos. Tai tas pats gyvenimas su pasirinktu žmogumi.

Tuokiausi, nes norėjau šeimos. Nes vienai gyventi negera, norėjau vaikų. Gyvenimas jokiu būdu ne rožėm klotas, todėl per jį lengviau keliauti dviese. Nesvaičioju apie amžiną meilę. Santuoka tai ir atsakingas sprendimas, pažadas. Kas manim dar galėtų tikėti, jei netesėčiau net šio ,kurį daviau brangiausiam žmogui, Dievo akivaizdoje? Tada mano žodis nieko vertas.
Poros skiriasi. Tai labai liūdna. Gal būna labai ypatingos aplinkybės, o gal tiesiog neįprasta gerbti savo žodį, prisiimti atsakomybę už savo veiksmus ir žodžius.