QUOTE(gertrūda @ 2007 08 17, 14:07)
Visuomet maniau ir garsiai savo vyrui sakiau,kad niekuomet neatleisčiau.Atėjo tas momentas kada turiu nuspręsti...Garsiai ištariau,kad atleidžiu ir bandau lipdyti šeimą(dar tik 2mėn),bet širdyje neatleidau ir negaliu garantuoti,kad atleisiu.Nuolat apie tai galvoju...Jei man ir toliau bus taip sunku,manau skyrybos įvyks jau mano iniciatyva.Lauksiu...
As lygiai taip pat maniau, kad neatleisciau niekada, bet atleidau ir pirma ir antra karta... Skaudziausia, tai kad paciai taip pat teko patirti nuodemes skoni (santykiai su vyru jau tada nebuvo geri), bet jauciasi tragiskai ir apie tai papasakojau savo brangiajam, tikejausi supras, atleis, mylejau as ji. Ir ka, praejo du metai ir gimus musu dukrytei as suzinau, kad per tuos metus jis turejo n meiluziu, nesamoningai man kersijo uz mano neistikimybe. Dabar pasilieku viena su dviem vaikais...