QUOTE(Medinis @ 2007 08 22, 11:58)
Gal iš meilės? Kas jums meilė? Ką jūs labiau mylite žmogų ar save? Jei save, tai ir gyvenkite su savimi. Jei žmogų - su žmogum. Paprasta...
Meile tai ne lakstymas po svetimas lovas.
Meile tai ne lakstymas po svetimas lovas.
kuo stipresnė meilė, tuo didesnė neapykanta. O paleisti sunku jei meilė būna stiprenė už nepaykantą.
QUOTE(Medinis @ 2007 08 22, 11:18)
Oi kaip protingai parašėt.... O dar pavyzdį gal galit pasakyti, kas tai yra "paleisti"? Paprastai po neištikimybės paleidimas būna toks - lagaminai UŽ durų, klyksmas pro rakto skylutę - "vaikų nematysi niekada", kreipimąsis į teismą su tokiomis pretenzijomis, kad baisu darosi. Na ir dvidešimt temų SM ir tarpuose tarp jų - giminės, artimieji, tolimieji, pažystami ir šiaip praeiviai informuojami apie tai, kad vyrukas "paleidžiamas" ir kaip dabar sunku.
Kiekvienam "paleidimas" savitas, vienoda situacijų nėra ir negali būti Būna kad ir pačios išeina, būna, kad išveja, būna, kad skiriantis reikalavimai iš moterų pusės didesni, būna, kad atvirkščiai - vyrukas grasinasi be nieko ir moterį ir vaikus palikti Visko būna - forumo situacijos - dar ne visas gyvenimas.O šiaip tai nerašiau, kad "paleidimas" yra lengvas procesas. Abiems pusėms. Kaip šioj situacijoj elgiasi žmonės priklauso nuo labai daug aplinkybių. Jų per daug, kad galėčiau visas situacijas išvardinti.
O mylėti ir "laikyti prisirišus bet kokia kaina" - nėra tas pats (vėlgi tai tik mano nuomonė). Iš viso manau, kad tik tikrai stiprūs žmonės gali "mylėti ir paleist". Dažniau prabunda savininkiškumo jausmas - viskas man ir niekam kitam, nesvarbu, kad abu nelaimingi. Arba neapykanta... kylanti tikriausiai vėl iš to pačio savininkiškumo...
Ar kas nuo to apsaugotas? Nežinau? Ar sugebėčiau pati aleisti ramiai ir be pykčio? Nežinau... Bet noriu tikėti, kad pagrindinėm emocijom atslūgus, vis dėlto bent pasistengčiau tai padaryti gražiai ir nepainiojant vaiko... Nors tikiuosi, kad bent jau kol kas to daryti nereiks
Dėl jūsų aprašytos situacijos ir dėl panašių situacijų forume - nežinia ar ten meilė iš viso buvo
Deklaruojama meilė ne visuomet tiesa.
QUOTE(Medinis @ 2007 08 22, 11:18)
Oi kaip protingai parašėt.... O dar pavyzdį gal galit pasakyti, kas tai yra "paleisti"? Paprastai po neištikimybės paleidimas būna toks - lagaminai UŽ durų, klyksmas pro rakto skylutę - "vaikų nematysi niekada", kreipimąsis į teismą su tokiomis pretenzijomis, kad baisu darosi. Na ir dvidešimt temų SM ir tarpuose tarp jų - giminės, artimieji, tolimieji, pažystami ir šiaip praeiviai informuojami apie tai, kad vyrukas "paleidžiamas" ir kaip dabar sunku.
O jūsų nuomone, kaip reikėtų vyrą paleist?
QUOTE(alter ego @ 2007 08 22, 11:30)
O jūsų nuomone, kaip reikėtų vyrą paleist?
Manyčiau, kad pagal vyrišką logiką vyro išvis nereikia paleisti, o užsiimti poziciją: "Aš vaikais pasirūpinsiu, namus sutvarkysiu, lauksiu tavęs ir vidurnaktį su plačia šypsena ir garauojančiais cepelinais, puikiai suprasiu, kad tai tik sportinis nuokrypis į šoną, nieko daugiau, o kai užsimanysi "grupavūchos" - kviesk tą moteriškę į namus - mielai prisijungsiu."
QUOTE(alter ego @ 2007 08 22, 10:30)
O jūsų nuomone, kaip reikėtų vyrą paleist?
Reikia taip moket PALEIST, kad NEISEITU, jei jau tokia didele ta meile, jei ji tokia tikrai niekur mylimas zmogus neis (kuris gi is musu nenori but mylimu), karta man pasake, net neisivaizdavau, kad tu gali sitaip myleti, nes myledama paleidau, o meile neisejo.
QUOTE(Medinis @ 2007 08 22, 11:27)
Gal galite atsakyti dar į vieną klausimą... Ar yra meilė kitam žmogui? Tai yra ar galima mylėti žmogų, būtent žmogų?
Mano subjektyviu suvokimu - taip. Įvairiomis formomis. Tai, kaip aš suprantu meilę, tai taip. Aš myliu kitus žmones. Myliu paprastai ir žemiškai, skirtingai. Nieko neprašydama ir nelaukdama. Be galo myliu savo tėtį. Nesvarbu koks jis, nesvarbu ką jis man duoda ar ne (pastebėjau, kad neretai bandoma tėvus mylėti per "duoda-neduoda" prizmę). Be galo myliu savo brolį. Myliu savo vyrą. Nuoširdžiai, taip, kaip moku. Myliu savo vaiką... Tai tikriausiai patys mylimiausi žmonės šiuo metu mano gyvenime. Gal per daug išsiplėčiau, bet taip, myliu. Myliu juos kaip žmones, kaip draugus, kaip asmenybes. Myliu nepaisant to, ką jie apie mane galvoja. Neieškau juose savo atspindžio, nes kiekvienas jų labai skirtingas ir savitas. Bet myliu
QUOTE(Medinis @ 2007 08 22, 11:32)
Niekaip. Jei vyras nėra duotoju laiko momentu prirakintas antrankiais prie centrinio šildymo vamzdžio, tai daugiau daryti nieko ir nereikia. Nėra tokios sąvokos "paleisti" žmogų.O vat "nepaleisti" - yra.
Nu jo, teisingai, ką ten paleisi jei jau pats (save) pasileidęs yra
QUOTE(Medinis @ 2007 08 22, 11:32)
Niekaip. Jei vyras nėra duotoju laiko momentu prirakintas antrankiais prie centrinio šildymo vamzdžio, tai daugiau daryti nieko ir nereikia. Nėra tokios sąvokos "paleisti" žmogų.O vat "nepaleisti" - yra.
Jei yra "nepaleisti", vadinasi yra ir "paleisti"... Pririšimas nėra vien fizinis veiksmas (ką manau ir jūs pats puikiai suvokiat). Daug baisesnis ir sunkesnis yra bandymas "pririšti" emocijomis, aplinkybėmis, vaikais ir t.t.
Iš viso tas "paleidimas" gal ne tiek svarbus "paleidžiamajam", kiek pačiam "paleidžiančiajam"...
QUOTE(Peliauckų Jadzė @ 2007 08 22, 11:33)
...o kai užsimanysi "grupavūchos" - kviesk tą moteriškę į namus - mielai prisijungsiu."
O jūs netikite, kad taip gali būti? Kad žmonės gali būti nesukaustyti savo kompleksų, neįsikandę kažkokių suvaržymų, kurių patys negali pagrįsti? Aš žinau jūsų nuomonę neištikimybės klausimu, jūs žinote manąją, todėl manau tarp mūsų diskusijos jau nebus
O dėl "paleisti" - nedarykite nieko, ko nedarėte anksčiau, jei jums tai tiko. Niekas nepasikeitė. visiškai niekas pasaulyje nepasikeitė. O mintys ateina ir praeina, jei jomis nepradedama mėgautis.
