Įkraunama...
Įkraunama...

Neištikimybė

Apklausa: Ar atleistum vyrui neištikimybę? (494 nariai(-ių) jau prabalsavo)

Balsuoti
QUOTE(suntea @ 2007 09 13, 10:32)
Kaip artima.

Aš kalbėjau apie vienatvę...tai vienatvė, Suntea (jūs ją pažinot...) (ar baisi kaip bedugnė...), taip norisi tikėti, kad yra kiti...jie, žinoma yra, bet visad esi vienas (ne vienišas)...kartais tiesiog norisi apsigauti, nes sunku, gal baisu...
Mylėti, labai gera mylėti (aš skaičiau...)
Atsakyti
QUOTE(norako @ 2007 09 12, 19:25)
Challenger, kas jūs iš tikrųjų... balionas moteriai, kuri

Ji pati gal "balionas "...ir tuoj sprogs...

<norako>, cia imanoma ka nors suprasti? g.gif Kas yra kas? Kas apie ka? doh.gif
Atsakyti
QUOTE(norako @ 2007 09 13, 11:11)
Aš kalbėjau apie vienatvę...tai vienatvė, Suntea (jūs ją pažinot...) (ar baisi kaip bedugnė...), taip norisi tikėti, kad yra kiti...jie, žinoma yra, bet visad esi vienas (ne vienišas)...kartais tiesiog norisi apsigauti, nes sunku, gal baisu...
Mylėti, labai gera mylėti (aš skaičiau...)



Aš irgi apie vienatvę. Gal tik mūsų raidės kitokios. Gal Jūsų vienatvė kitokia? Gal Jūs ne viena? Bet vienatvė nėra baisi. Gal tik save guosti esu linkusi. Na. Gal ruduo. Šaltas rytas. Kiti? Nėra kitų. Nors apsigavimui, galima ir taip galvoti. Galima visą gyvenimą save apgaudinėti. Kas dieną, kas rytą, kas nakt. Galima. Bet ar verta? Man mylėti yra lengviau nei nemylėti. Bent jau šiuo metu... Bet meilė neapsaugo nuo vienatvės. Gal tik ją išryškina... Bejėgiškumas. Ir ilga beprasmybės uodega... Kaip šešėlis. Net ir pati ryškiausia šviesa yra tik fonas šešėliui. Net ir pats stipriausias giliausias jausmas yra tik beprasmybės šešėlį išryškinantis fonas... Neištikimybė... Dieve... kad man tokias problemas. Tik tokias. Kokia laiminga būčiau...


Papildyta:
QUOTE(Beigbeder @ 2007 09 13, 11:12)
Ji pati gal "balionas "...ir tuoj sprogs...

<norako>,  cia imanoma ka nors suprasti?  g.gif Kas yra kas? Kas apie ka? doh.gif



Suprasti galima dviem būdais. Vienas iš jų, pajausti. Kitas, mąstyti. Ir tai ir tai, veda į tikslą. Visi keliai veda ten pat. Skiriasi tik laikas. Per kurį suprantame. Kuo daugiau laiko turi žmogus, tuo puošnesnė tuštybė jį persekioja. Gali trukti ilgai. Kad ir visą gyvenimą. Pavydžiu žmonėm, kurie ir miršta nieko nesupratę, net nebandę suprasti. Nes supratimas ir beprotybė rodosi taip arti...
Atsakyti
QUOTE(Beigbeder @ 2007 09 13, 11:12)
Ji pati gal "balionas "...ir tuoj sprogs...

<norako>,  cia imanoma ka nors suprasti?  g.gif Kas yra kas? Kas apie ka? doh.gif

Neįmanoma, nieko neįmanoma suprasti, jaučiuosi idiote biggrin.gif (ar esu blink.gif ) (ale bet jei pagal Dostojevskį rolleyes.gif )
Atsakyti
QUOTE(norako @ 2007 09 13, 11:27)
Neįmanoma, nieko neįmanoma suprasti, jaučiuosi idiote  biggrin.gif  (ar esu  blink.gif  ) (ale bet jei pagal Dostojevskį  rolleyes.gif )

Per giliai kasei /knisai.
butum nezinojus nieko, butu ramu .
O dabar ir man neramu biggrin.gif
Atsakyti
QUOTE(Beigbeder @ 2007 09 13, 11:51)
Per giliai kasei /knisai.
butum nezinojus nieko, butu ramu .
O dabar ir man neramu  biggrin.gif

Ale bet gi įspėjo 'medinis', nelįst, kur nereikia, neklausyk, moterie, vyro žodžio po to rolleyes.gif
Atsakyti
QUOTE(suntea @ 2007 09 13, 10:32)
Kitas tik numos ranka...
Nepatikės.
Gal šypsnį skirs, platybėse.
Į šias eilutes gali būti sudėta viskas. Ką turi, niekada nėra viskas, bet tai ką suvoki turintis...
Viltis. Bejėgiškumas. Liūdesys... Beprasmybė.
Nieko nesakiau. Nieko negalvojau.
Gal kažką jaučiau.

Gal nenumos, gal tuo metu negalės jos ištiesti...
Patikės...Jūs turit patikėti...ne žinoti...o patikėti, nes kol žinot, vietos tikėjimui nėra, tikėjimas ateina tik tuomet, kai leidi jam būti, kai užleidi vietą, kai bent..na bent truputį pabandai žengti link to, kad atleistum sau, link tikėjimo, kad yra kažkas, kas gali atleisti tau...
Valgau dabar juodą duoną su sviestu ir druska, skanu, velniškai skanu..
Tai ir yra viskas, litas yra pinigai, turi visą pasaulį, taip, fizinis kūnas siekia tik tiek, kiek mato, bet tu esi visas pasaulis.
Viltis. Bejėgiškumas. Liūdesys... kaip tik tai yra prasmė
Kol kas nieko...
O tai jau ne niekas...pradėk...
Tai tik at sakymas
Papildyta:
QUOTE(suntea @ 2007 09 13, 11:26)
Bet meilė neapsaugo nuo vienatvės.
Gal tik ją išryškina... Bejėgiškumas. Ir ilga beprasmybės uodega... Kaip šešėlis. Net ir pati ryškiausia šviesa yra tik fonas šešėliui. Net ir pats stipriausias giliausias jausmas yra tik beprasmybės šešėlį išryškinantis fonas... Neištikimybė... Dieve... kad man tokias problemas. Tik tokias. Kokia laiminga būčiau...
Pavydžiu žmonėm, kurie ir miršta nieko nesupratę, net nebandę suprasti. Nes supratimas ir beprotybė rodosi taip arti...

Meilė ištraukia iš vienatvės, esi niekas be santykio...tik per santykį esi kažkas kažkam, sau, pažįsti save, aptinki save, staiga atsirandi iš nebūties.
Tiesiog...tiesiog jūs dabar viena ir... ir baisu plūduriuoti toj masėj, tarsi kažkas būtų paleidęs ranką...
Ar neištikimybė nepagimdė jūsų tokios, kokia esate dabar, ar kada nors savęs klaustumėt, kas esat, ar kankintumėtės, ar skaudėtų, ar tylėtumėt taip, kaip tylit dabar, jos reikėjo, jūs jos norėjot, ji jus keičia, pažiūrėkit...jūs galit jausti ir nejausti...ar žinojot tai iki tol...
Bepročiai laimingi..taip sakoma...
nepavydėkit, jiems tai reikės išspręsti kitą gyvenimą 4u.gif
O gal kraustikitės iš to proto...patikėsit, lai ir beprotiškai...
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo norako: 13 rugsėjo 2007 - 16:43
QUOTE(norako @ 2007 09 13, 17:30)
Gal nenumos, gal tuo metu negalės jos ištiesti...
Patikės...Jūs turit patikėti...ne žinoti...o patikėti, nes kol žinot, vietos tikėjimui nėra, tikėjimas ateina tik tuomet, kai leidi jam būti, kai užleidi vietą, kai bent..na bent truputį pabandai žengti link to, kad atleistum sau, link tikėjimo, kad yra kažkas, kas gali atleisti tau...
Valgau dabar juodą duoną su sviestu ir druska, skanu, velniškai skanu..
Tai ir yra viskas, litas yra pinigai, turi visą pasaulį, taip, fizinis kūnas siekia tik tiek, kiek mato, bet tu esi visas pasaulis.
Viltis. Bejėgiškumas. Liūdesys... kaip tik tai yra prasmė
Kol kas nieko...
O tai jau ne niekas...pradėk...
Tai tik at sakymas



Man patinka spalvoti (at)sakymai. Ar Ačiū nuskambėtų pakankamai ar už vaistus negalima dėkoti, prisiminiau, kitaip nesuveiks... Ir visdėl to, kokie reikalingi kartais atsakymai. Nors. Kalbame tai juk sau... Vat rašau dabar Jums ir skaitau, kaip įsitikinimą, kad man jau geriau. Jau geriau. Ne gerai. Bet truputį lengviau ir ramiau. Gal Jums pieno šalto puodelį? Prie duonos su sviestu labai skanu. Tai tik (pa)siūlymas...
Atsakyti
QUOTE(suntea @ 2007 09 13, 17:42)
Man patinka spalvoti (at)sakymai. Ar Ačiū nuskambėtų pakankamai ar už vaistus negalima dėkoti, prisiminiau, kitaip nesuveiks... Ir visdėl to, kokie reikalingi kartais atsakymai. Nors. Kalbame tai juk sau... Vat rašau dabar Jums ir skaitau, kaip įsitikinimą, kad man jau geriau. Jau geriau. Ne gerai. Bet truputį lengviau ir ramiau. Gal Jums pieno šalto puodelį? Prie duonos su sviestu labai skanu. Tai tik (pa)siūlymas...

Ačiū yra puiku...bet kas veikia tik tuomet, kai jūs tai priimat...ačiū aš laikysiu jūsų priėmimu.
Atsakymas...kalbėjau su jumis, atsakau, kai matau kito veidą. Sakydama girdžiu tuos žodžius kuriuos sakau, tad sakau juos ir sau. Bet jie many, nes esate jus, kažkas gi uždavė "klausimą"...
Jums geriau, ne gerai, bet geriau ir lengviau 4u.gif
Pienas, šaltas (iš šulinio) ...tuomet reikia baltos duonos su medum, kaip kaime vaikystėj, taip leisdavo valgyt net vėlai vakare ...
Atsakyti
QUOTE(norako @ 2007 09 13, 17:40)

Meilė ištraukia iš vienatvės, esi niekas be santykio...tik per santykį esi kažkas kažkam, sau, pažįsti save, aptinki save, staiga atsirandi iš nebūties.
Tiesiog...tiesiog jūs dabar viena ir... ir baisu plūduriuoti toj masėj, tarsi kažkas būtų paleidęs ranką...
Ar neištikimybė nepagimdė jūsų tokios, kokia esate dabar, ar kada nors savęs klaustumėt, kas esat, ar kankintumėtės, ar skaudėtų, ar tylėtumėt taip, kaip tylit dabar, jos reikėjo, jūs jos norėjot, ji jus keičia, pažiūrėkit...jūs galit jausti ir nejausti...ar žinojot tai iki tol...
Bepročiai laimingi..taip sakoma...
nepavydėkit, jiems tai reikės išspręsti kitą gyvenimą  4u.gif
O gal kraustikitės iš to proto...patikėsit, lai ir beprotiškai...



Žinote, Norako, aš ne viena. Bet jau nebetikiu, ar yra kažkas šalia. Ar tas santykis ir nepadarė manęs nieku. Gal per santykį mes prarandame. Suprantu, kad atrandame, bet, gal prarandame. Esmę. Ir krenti į nebūtį. Nes jei pakiltum virš jos, pasijustum tarp to, kas realu, ir tarp to, ką prisidūrei, kaip gabaliuką džiaugsmo. Tai gali ir neigiamai paveikti. Tai gali nepaveikti išvis. tai gali. Ar negali? Gal nekreipti dėmesio. Gal neprisileisti nieko. Minčių, jokių. Tik galvoti, kaip užsitepsiu sviesto, ant duonytės? Toks paprastumas prikeltų. Jau dabar mane žavi mintis. Kaip pusryčiausiu...
Paleido ranką. Paleido. Nebešilta ji buvo. (Guodžiu save)
Neištikimybę pažinau anksčiau. Saldu. Labai saldus bejėgiškumo jausmas iš ten ateina. Grįžta kartais tas įspūdis. Ir rasotos prakaitu rankos... Ir turbūt reikėjo jos. Tai buvo likimo dovana, savo kvailumui beribiui pažinti. Ir pamoka buvo. Labai gerai atsirūšiuoja jausmai. Kai burnoje nei vienos seilės, o šypsantis labas ir Kas nutiko, pasakyti reikia... Tiesa, dar ir atsakymą išgirsti reikia. Bent apsimesti, kad klausai. Ir Ačiū Dievui, kad teko pažinti. Ir tai pakeitė. Gal. Gal. Tas didysis gal trukdo susitaikyti. Dar kažkokia maža stotelė praeityje, nėra užgijusi. dar prašo analizės. Ir turbūt atleidimo. Pačiai sau. Už kvailumą ir baisius veiksmus iš bejėgiškumo jausmo...
Dabar tik jaučiu. Galvoti per sunku. Galiu ir nejausti. Pasakysiu, va, negalvok apie tai, Suntea iki rytojaus. Ir tikiuosi, kad klausysiu savęs.

Žinot, kvaila, bet aš laiminga. Tik laimė, pas mane be džiaugsmo, šiuo metu...
Atsakyti
QUOTE(suntea @ 2007 09 13, 17:59)
Žinot, kvaila, bet aš laiminga. Tik laimė, pas mane be džiaugsmo, šiuo metu...

Suntea...o kas jums pasakė, kad laimė vaikšto išsišiepus?....Žinot, atvirai...laimės akimirką patyriau, kai mano savaitės sūnus gulėjo man ant krūtinės, tik taip galėjo miegoti, nes sirgo, ir vis kvėpavo, miegojau sėdėdama su juo, gal net nemiegojau, o klausiausi, ar kvėpuoja ir...kokią antrą ar trečią nakties, jau nepamenu kiek laikrodis mušė, supratau, kokia esu laiminga (ar ne absurdas...vaikas vos alsuoja, aš vos gyva...), buvo laimės akimirkų ir su šypsena...buvo kaifo...O gal laimė yra kaip kokia bakterija kuri gyvena mumyse, na tiesiog ji yra...kartais mes ja pajuntam - susergam, po to tas jutimas praeina, bet mes ją turim, na ji tiesiog yra (mokat rusų? "prisutstvujet")...manęs tai neguodžia, kai būna blogai (paguodžiau doh.gif biggrin.gif )...aš tik pradedu apie tai galvoti, po to apie ką nors dar...va žiūrėk ir laikas pusryčiaut ateina...jei greit bėgsim, viską užmiršim...jei lėtai, viską turėsim...nuo blogos būsenos dažniausiai norisi pabėgti, manau instinktyviai, savisaugos instinktas...o ką jei sustoti ir patarpti joje, nu ir kas, kad absurdas. Išgyvent ją iki galo (kaip ir dangišką malonumą)...o kas prasmingiau?....
P.S. Kitą jūsų teksto dalį turiu perskaityti dar kartą...., kad atsakyčiau
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo norako: 13 rugsėjo 2007 - 17:24
QUOTE(norako @ 2007 09 13, 18:20)
Suntea...o kas jums pasakė, kad laimė vaikšto išsišiepus?....Žinot, atvirai...laimės akimirką patyriau, kai mano savaitės sūnus gulėjo man ant krūtinės, tik taip galėjo miegoti, nes sirgo, ir vis kvėpavo, miegojau sėdėdama su juo, gal net nemiegojau, o klausiausi, ar kvėpuoja ir...kokią antrą ar trečią nakties, jau nepamenu kiek laikrodis mušė, supratau, kokia esu laiminga (ar ne absurdas...vaikas vos alsuoja, aš vos gyva...), buvo laimės akimirkų ir su šypsena...buvo kaifo...O gal laimė yra kaip kokia bakterija kuri gyvena mumyse, na tiesiog ji yra...kartais mes ja pajuntam - susergam, po to tas jutimas praeina, bet mes ją turim, na ji tiesiog yra (mokat rusų? "prisutstvujet")...manęs tai neguodžia, kai būna blogai (paguodžiau  doh.gif  biggrin.gif  )...aš tik pradedu apie tai galvoti, po to apie ką nors dar...va žiūrėk ir laikas pusryčiaut ateina...jei greit bėgsim, viską užmiršim...jei lėtai, viską turėsim...nuo blogos būsenos dažniausiai norisi pabėgti, manau instinktyviai, savisaugos instinktas...o ką jei sustoti ir patarpti joje, nu ir kas, kad absurdas. Išgyvent ją iki galo (kaip ir dangišką malonumą)...o kas prasmingiau?....



Žinau. Jau kažkur rašiau, kad laimė ir džiaugsmas vaikšto skirtingais takeliais. Gali susitikti. Bet. Nesusitinka. Ir kiekvienas atskirai. Ir laimė ir džiaugsmas, skyrium, mane praturtina. Gal papildo. Kažkuo pripildo mano vienatvę. Noriu vaikelio. Apie tai dabar negalvoju, ir tokių minčių neprisileidžiu arti. Bet jos arčiau ir šalia, nei bet koks kitas troškimas. Natūralu.
Aha. Dalyvauja. Yra dalyje manęs. Kai iškyla, gerai, kai per ilgai tūno, slepiasi, norisi prakapstyt. Mažą tarpelį palikti, jai ateiti... Aš dabar nebenoriu galvoti. Gal eisiu blynų išsikepti. Judėsiu. Bandai judėti ir mažiau galvoju. Lekia, pralekia laikas. Įprasmini jį be...., nesakysiu daugiau taip. Nevartosiu. Tokio žodžio. Viskas vertinga. Kiekvienas ritualas yra vertingas. Prisigalvosiu jų.
Absurdas. Būtent. Bet jame, atrasiu save. Tikiuosi. Nebėgsiu, nuo to, ką dabar jaučiu. Nebėgsiu. Jei sugebėsiu, žinau, kad nieko nėra geresnio, nei išbūti. Tai taip pat praeis.
Norako, kas gali būti mažiau ar daugiau prasminga, jei netikiu, kad prasmė iš vis yra? Nieko nėra. Ir kartu yra viskas. Viskas ir nieko. Viename. Net nereikia rūšiuoti. Ir gilintis nėra tikslu. Nes kas gali pasakyti, kas manyje, yra vertingiau ir prasmingiau. Manyje viskas yra tolygiai. Ir vertinga ir skausminga, ir graudu. Visi jausmai. jei tik jie mano. Jie visi vertingi. Prasmingi, nes išryškina beprasmingumą. Jau nebetikiu, kad aš laiminga. Bet nenoriu pasakyti, kad nelaiminga. Aš jokia. Šiuo metu.
Atsakyti