Neištikimybė

Taip...judėjimas (Kundera rašė, kad greitis atvirkščiai proporcingas prisiminimams (kuo greičiau judi, tuo mažiau prisimeni...), taip visad elgiasi šiuolaikinis žmogus.
Blynai, puiku, ale bet aš mėgstu bulvinius, ir dažniausiai juos valgau 12 nakties (jėtau, kaip nesveika )
Ar jums prasmė ir tiklas yra tas pats?
Manau, kad prasminga viskas, kaip mes tai bevadintumėm, net mūsų vadinama beprasmybė iš paukščio skrydžio...taip nuo kalnų viršūnės yra prasminga, prasmingas net jos suvokimas, gal kaip priešingybės, nežinau...Gradacijos pramingumo, manau, nėra. Ale laikas ir man ko nors suvalgyt...kraują nuo galvos nukreipt.
Šiuo metu yra taip.
Skanių blynų

Bulvinius. Būtent. Kepsiuos bulvinius. Prisidarysiu varškės su pienuku. Skanaus.

Man prasmė, tai, kas yra. kaip yra. Gal ir nėra.
Tikslas, tai, ko noriu. Gal taip, kad būtų... Tikslas, kad būtų... Bet jei tikslas nėra pasiektas, ar šiuo metu pamestas, nėra pagrindas prasmės nebuvimui. Manau taip.
Skanios vakarienės, Norako.

O ar jūs - vyras, priimtumėt, kaip yra?...

Žinot, aš kai sužinojau apie tą istoriją (prieš metus gal) tai tikrai galvojau kas būtų... Iš tiesų mano atsakymas buvo toks: gyvenimas yra be galo paprastas dalykas. Yra faktai. Jie tiesiog yra. Problemos atsiranda tuomet, kai mes pradedame kažkaip elgtis su tais faktais, pradedame statyti savo santykius su jais, bandome faktus pakišti po savo samprotavimais...
Na argi čia tragedija, kad yra vaikas? Na koks gi po velnių skirtumas. Yra jis ir tiek. Va, stovi, klapsi akytėmis. Tai priimk tai kaip faktą, ne tai, ką jis iššaukia tavo smegenyse, bet kaip faktą/blyną. Yra vaikas ir reikia su tuo gyventi. Žiūrėti labai paprastai...
Vat priklydo prie durų šuniukas. Galima jį išspirti lauk, galima palakinti pienu ir išspirti, galima paskambinėti pažystamiems gal kam reikia, galima priglausti pačiam... Tai tik šuniukas, o kiek daug visokių galimų veiksmų ir kiekvienas jų įtakotas daugybės moralinių - psichologinių dalykų. O iš tiesų tai tik šuniukas. Ir viskas, ką jūs/aš padarysit bus gerai/teisingai/galimai...

Ačiū už atsakymą, aš dar norėčiau paklausti...
Taip, vaikas ne tragedija...man ding tragedija yra vaiko nebuvimas...taip, koks skirtumas...kaip čia paklausus...tarkim jus turit draugą, jis labai jūsų pasiilgęs grįžo iš Airijos, jis jus apsikabina, stipriai, spausdamas vieną ranką...ir kitą dieną jūs sužinot, kad jis homoseksualus, dar kitą dieną jis vėl jus apkabina, stipriai, nes pasiilgo per tą pusmetį Airijoj...ar nebūtų dzinkt galvoj, jomajo, bet juk jis myli vyrus, ką reiškia tas apsikabinimas, ar už jo kažkas yra...
priimti...ar paleisti...ezoterinė literatūra sako "paleisk ir viskas bus gerai", kaip??? metpdika kokia, kvėpavimo pratimai, mankšta, spalvos piešimui...juk tą blyną reikia valgyti, nežinau, kažkaip reikai būti šalia to fakto...
O jeigu jūs vieną dieną sužinot, kad jūsų sūnus yra ne jūsų?......(Aš net nesitikiu atsakymo, aš visisškai aiškiai suvokiu, kad jis neįmanomas, nes dabar yra taip, kaip yra dabar, bet man įdomu, na nuostatos, nežinau, minty...kylantis jausmas.
Klausimas, ar atleistum man dabar skamba ko gero absurdiškai (nors absurdus mėgstu ), nu ką aš žinau , kai kas sako, kad trečio karto neatleistų (kodėl būtent trečio ), kai kas, kad atleistų...aš šimtus kartų sapnavau tokią situaciją (tik iš to ir galiu kol kas spręsti apie savo bent jau pasąmonines reakcijas), tai arba verkiu tyliai, arba teatrališkai, arba daužau veidą (ko gero snukį ), arba puolu bučiuoti,
gal įsivaizduoju, kaip idealioji aš norėtų pasielgti, bet jau dabar noriu mokytis atleisti sau net nesuvokiamas reakcijas...taigi negaliu nuspėti net veiksmų (nors nuostatas turiu, bet net jų gal noriu atsikratyti, bo jos tik uždeda rėmus, į kuriuos netilpęs po to baigi save supūdyti pats, pats pastatei, pats netilpai, pats gi save ir žlugdai), tai ką jau ir kalbėti apie tokias aukštumas, kaip atleidimas...Atleidimas, metų metus galvoju kas tai yra...iki šiol nieko negaliu atsakyti...

Atleidimas.. Kas yra atleidimas? Kažkoks tavo paties minčių posūkis į savo paties mintis apie kito žmogaus veiksmą ar neveikimą... Ar įmanoma atleisti kitam? Ar iš vis yra situacijų, kai reikia kažkam už kažką atleisti? Juk tai tavo sprendimas nebegalvoti blogai apie kitą žmogų ar veiksmą... Tavo sprendimas įtakojantis tave... Neįsivaizduoju situacijos kaip galima atleisti kitam... Galima tik susigyventi su savimi..

Neįsivaizduoju kokioj aš čia temoj, juk reikia į temą...ale bet.
Žodis at/leisti, kažką paleisti, mane su tuo žmogum sieja kažkoks santykis, tą santykį (pyktis, neapykanta, bet kas, prisirišimas, meilė) reikia paleisti/nutraukti(kad jo nebūtų, tuomet nebus ir to žmogaus mano gyvenime, to žmogaus tokiame santykyje su manim) - jam reikia atleisti...
Einu dar pagalvosiu
P.S. aš pažiūrėjau, tema apie atleidimą, aš į temą

Ne, nemanau, kad žodis "atleisti" yra lygiavertis nutraukti visą santykį su žmogum... "atleisti" tai santykis ne su žmogum, o su savo mintim... Nagrinėjamoje temoje kaip tik "neatleisti" yra nutraukti santykį (ir santykius). Atleisti - tai pakeisti save.

O suderinama "pakeisti save" + nutraukti santykius? Jei pakeitus save supranti, kad nebenori bendraut su tokiu žmogum?
Vakar mačiau savo vieną ex, kuris savo laiku buvo įteikęs man visą standartinę puokštę dalykų labai tinkančių šiai temai. Anksčiau galvojau kad esu atleidus jam. Bet dabar turėčiau imti abejoti, nes šiaip jau net nemalonu susitikt, na toks fui jausmas.

- sutinku...aš pacituosiu save, nebebus žmogaus tokiame santykyje...gali likti kitoks santykis (t.y. atleidimas ir reiškia kažkokį santykio kokybės, nežinau turinio, išraiškos, ot gaila, kad negalima spalvom, pakeitimą). Iš kur tą katilą, kur neapykanta meile virsta ištraukti...kokį sraigtelį pasukti...
Šiaip, prisiminiau temą apie "meilę, kuri turi ateiti į gyvenimą", nu jau ko ko, o savęs ten niekas keisti nenorėjo...

Tai gali atsitikti, bet nemanau, kad galėčiau sakyti, jog "suderinama"... "atleisti" - "pakeisti save" tai būtent išlaikyti savo santyki su kitu žmogumi tokį patį, nei trupučio nepasikeitųsi. Pakitimai tik tavyje/manyje...

Neatleidot , man regis, dažniausiai iš tikrųjų skaudžius dalykus nustumiam, paslepiam, jų nematom - širdis neskauda...užsimiršo kiek ir gerai... Aš nežinau, aš skaičiau, kad atleidimas, tai tuomet, kai nėra neapykantos, kai ramu....yra žmogus, gali net pasisveikint, o va nėr saitu su juo, jokių, tai atleidimas...(gal...), gal kaip jūroj, ne bangos (neapykanta) ir ne štilis (ignoravimas), o lengvas vandens judėjimas (ramybė)
Papildyta:

Ar santykį turit omeny elgesį?