Mano vyresnėlis prikrėtęs pakankamai išdaigų, viename žurnale net prizą laimėjome. Vieną kartą svečiuose ant savęs užsivertė televizorių. Kitą kartą namuose miegamajame atsivertęs patalynės dėžės dureles sugalvojo ant jų užsilipti, ant patalynės dėžės stovėjo televizorius, šalia stovėjo komoda, ant kurios stovėjo muzikinis centras, kurio laidai buvo susipynę su televizoriaus laidais. Taigi, mano vaikinukas kai užsiropštė ant tų durelių, griuvo televizorius, patalynės dėžė (ačiū Dievui, vaikas sulindo į ją), per plauką nenudribo muzikinis centras. Na, ir nemažai baldų griuvo ir pas mus namuose, ir svečiuose.
Labai didelį stresą apturėjau, kai pirmą kartą nuvažiavau į degalinę, neišjungusi variklio išlipau iš mašinos piltis degalų. Sūnelis mikliai įsitaisė už vairo, užsirakino dureles (kitos jau buvo užrakintos), pasigarsino radijo imtuvą (buvo techninė profilaktika - šnypštė nerealiai), įjungė valytuvus. Kadangi tą pačią savaitę jam suėjo 2 metukai, susikalbėti, kad atrakintų dureles, visiškai nesisekė. Kito automobilio vairuotojas pasisiūlė parvežti namo, kad paimčiau antrus raktelius. Parvežė, bet raktelius lyg tyčia su savimi turėjo vyras, kuris buvo išvykęs. Grįžau į degalinę drebėdama, ar nebus pasivėžinęs mano vaikinukas. Pamačiau, kad mašina vietoje, su po orą besimakaluojančiais valytuvais (kažkas atlenkė, kad nebraižytų stiklo). Aplink mašiną trepsėjo gal penki vyriškiai ir šnekino mano vaiką. Arnas jau sėdėjo ant galinės sėdynės visas nuščiuvęs. Atėjau su mintimi daužti langą. Bet suradau atrakintas keleivio pusės dureles. Tada man jį norėjosi sutrinti į miltus.
Kitas bajeris. Vaikščiojau į sporto klubą. Vieną vienintelį kartą nusivedžiau vaiką. Jis bėgiojo tai po salę, tai po persirengimo kambarį.. Mums betrepsint, aerobikos vadovė pradėjo raitytis, sako: reikia videokameros. Kadangi aš buvau už kolonos, tik po vadovės pasakymo pamačiau vaizdęlį: eina mano Arnas įsikandęs dešrą (sardelę), o visa virtinė dešrelių velkasi žeme. Pasirodo, vienos moteriškės terbą iškraustė. Kokia gėda. Ta moteriškė atplėšė dešrelę ir davė Arnui. Sako, gal vaikas nevalgęs. Aš kišti pinigus, ji - neimti.
Buvo ir liūdnesnių nutikimų. Bet viskas baigėsi gerai. Vieną vakarą svečiavosi draugė. Arnas sukiojosi aplinkui. Pasiknaisiojo virtuvėje po stalčius. Bet nekreipiau dėmesio. Pajaučiau, kad kažkas dega. Aplėkėme visus kambarius. Viename kambaryje už fotelio radau įjungtą spiraliukę vandeniui šildyti ir jau pradegusį kilimą ir išdegusį parketą. Gerai, kad buvo vakaras ir niekur nesiruošėme išeiti.
dar vienas baisus sukrėtimas buvo, kai laukiausi antro vaiko ir skaičiavau paskutines dienas prieš gimdymą. Mano Arnas su savo pusbroliu buvo pas senelius kolektyviniuose soduose. Vakare apie pusę devynių sulaukėme senelio skambučio: dingo vaikai. Buvo aišku, kad seneliai jau patys bandė ieškoti, bet pastangos rezultatų nedavė. Kadangi aš vos bekrutėjau, likau namuose, o vyras su draugu išlėkė ieškoti. Pakeliui pamatė gaisrą, ten pralėkė, žmones apklausinėjo. Niekas nematė. Į paiešką buvo įtraukti sodo kaimynai, vaikščiojo, rėkavo, tvenkinius šukavo. 22 valandą vyras paskambino, kad neranda, važiuoja į policiją. Pradėjau raudoti. Už dešimt minučių pasigirdo tylus barbenimas į duris. Jau kaip apsidžiaugiau, dar niekada taip nesidžiaugiau. Prie durų stovėjo vaikai. Mano Arnas basas, akių mėlynumas iš baimės išplaukęs. Parėjo dešimt kilometrų pėsti. Mano Arnui tuo metu buvo 7 metai, o pusbroliui - 6 metai. Visą kelią parėjo pasikeisdami vienas tapkes.
Anything that costs you your peace is too expensive.