Didžiausia šunybė, kurią iškrėtė vaikai

Vyresnysis sūnėnas susirinko įvairių daikčiukų ir ėjo per sodus pardavinėdamas. geriausia buvo, kai vienam pagyvenusiam vyrui pasiūlė medinį masažuoklį sakydamas: gal jus kartais kamuoja nugaros skausmai?

Mano sesuo su broliu keršydami kaimynui, už kažkur išvežtus kačiukus, jo dukters šunį nudažė aliejiniais dažais - balta - juoda. Žodžiu, padarė kaip zebrą.

Aš pati į sesers gimtadienio tortą pripyliau klijų.

Kai mano brolis mažas būdamas atsisėdo plika šike ant dažyto suolo, pusbrolis, tam kad nuvalyt, ant jo sėdynės supylė acetono butelį. Mažajam pradėjus klykti , susiprotėjo pasodint į bliūdą su vandeniu.

Gera tema užvesta.
Buvau be nuotaikos tai iš tų išdaigų labai prisuokiau ir ūpas pakilo.
Aš nuotykių nepapasakosiu nes tiesiog nežinau, kažkaip mama nepapasakojo mano išdaigų. O mano sūneliui greit tik šeši mėnesiukai tai išdaigų dar neprikrėtė.

Mano vaikis po uzsivoze didele nuo printerio deze, prisiplese kartono ir ji uzdege lekteleje, kai jau eme nebevaldyti ugnies, buvo atsineses stikline vandens ir uzpyle ja. Is tos smarves as tik ir supratau, kad jo kambaryje kazkas dega.

Mano vyresnėlis prikrėtęs pakankamai išdaigų, viename žurnale net prizą laimėjome. Vieną kartą svečiuose ant savęs užsivertė televizorių. Kitą kartą namuose miegamajame atsivertęs patalynės dėžės dureles sugalvojo ant jų užsilipti, ant patalynės dėžės stovėjo televizorius, šalia stovėjo komoda, ant kurios stovėjo muzikinis centras, kurio laidai buvo susipynę su televizoriaus laidais. Taigi, mano vaikinukas kai užsiropštė ant tų durelių, griuvo televizorius, patalynės dėžė (ačiū Dievui, vaikas sulindo į ją), per plauką nenudribo muzikinis centras. Na, ir nemažai baldų griuvo ir pas mus namuose, ir svečiuose.
Labai didelį stresą apturėjau, kai pirmą kartą nuvažiavau į degalinę, neišjungusi variklio išlipau iš mašinos piltis degalų. Sūnelis mikliai įsitaisė už vairo, užsirakino dureles (kitos jau buvo užrakintos), pasigarsino radijo imtuvą (buvo techninė profilaktika - šnypštė nerealiai), įjungė valytuvus. Kadangi tą pačią savaitę jam suėjo 2 metukai, susikalbėti, kad atrakintų dureles, visiškai nesisekė. Kito automobilio vairuotojas pasisiūlė parvežti namo, kad paimčiau antrus raktelius. Parvežė, bet raktelius lyg tyčia su savimi turėjo vyras, kuris buvo išvykęs. Grįžau į degalinę drebėdama, ar nebus pasivėžinęs mano vaikinukas. Pamačiau, kad mašina vietoje, su po orą besimakaluojančiais valytuvais (kažkas atlenkė, kad nebraižytų stiklo). Aplink mašiną trepsėjo gal penki vyriškiai ir šnekino mano vaiką. Arnas jau sėdėjo ant galinės sėdynės visas nuščiuvęs. Atėjau su mintimi daužti langą. Bet suradau atrakintas keleivio pusės dureles. Tada man jį norėjosi sutrinti į miltus.
Kitas bajeris. Vaikščiojau į sporto klubą. Vieną vienintelį kartą nusivedžiau vaiką. Jis bėgiojo tai po salę, tai po persirengimo kambarį.. Mums betrepsint, aerobikos vadovė pradėjo raitytis, sako: reikia videokameros. Kadangi aš buvau už kolonos, tik po vadovės pasakymo pamačiau vaizdęlį: eina mano Arnas įsikandęs dešrą (sardelę), o visa virtinė dešrelių velkasi žeme. Pasirodo, vienos moteriškės terbą iškraustė. Kokia gėda. Ta moteriškė atplėšė dešrelę ir davė Arnui. Sako, gal vaikas nevalgęs. Aš kišti pinigus, ji - neimti.
Buvo ir liūdnesnių nutikimų. Bet viskas baigėsi gerai. Vieną vakarą svečiavosi draugė. Arnas sukiojosi aplinkui. Pasiknaisiojo virtuvėje po stalčius. Bet nekreipiau dėmesio. Pajaučiau, kad kažkas dega. Aplėkėme visus kambarius. Viename kambaryje už fotelio radau įjungtą spiraliukę vandeniui šildyti ir jau pradegusį kilimą ir išdegusį parketą. Gerai, kad buvo vakaras ir niekur nesiruošėme išeiti.
dar vienas baisus sukrėtimas buvo, kai laukiausi antro vaiko ir skaičiavau paskutines dienas prieš gimdymą. Mano Arnas su savo pusbroliu buvo pas senelius kolektyviniuose soduose. Vakare apie pusę devynių sulaukėme senelio skambučio: dingo vaikai. Buvo aišku, kad seneliai jau patys bandė ieškoti, bet pastangos rezultatų nedavė. Kadangi aš vos bekrutėjau, likau namuose, o vyras su draugu išlėkė ieškoti. Pakeliui pamatė gaisrą, ten pralėkė, žmones apklausinėjo. Niekas nematė. Į paiešką buvo įtraukti sodo kaimynai, vaikščiojo, rėkavo, tvenkinius šukavo. 22 valandą vyras paskambino, kad neranda, važiuoja į policiją. Pradėjau raudoti. Už dešimt minučių pasigirdo tylus barbenimas į duris. Jau kaip apsidžiaugiau, dar niekada taip nesidžiaugiau. Prie durų stovėjo vaikai. Mano Arnas basas, akių mėlynumas iš baimės išplaukęs. Parėjo dešimt kilometrų pėsti. Mano Arnui tuo metu buvo 7 metai, o pusbroliui - 6 metai. Visą kelią parėjo pasikeisdami vienas tapkes.

Paskaitinėjusi kitus aprašymus, dar prisiminiau išdaigų. Mano vyras turėjo tokį įprotį vakare nusiimti laikrodį ir ant jo apyrankės užnerti vestuvinį žiedą. Tai vat, vieną rytą jis jų neberado. Buvo išversti visi namai. Niekur neradome. Tik po kažkurio laiko supratome, kad šie daiktai iškeliavo į šiukšlinę, nes vis daugiau daiktų pradėjo atsirasti šiukšliadėžėje. Tai atsitiko, kai Arnas pradėjo vaikščioti.
Dabar mano sūnelis jau penktokas. Gal tokių išdaigų nebekrės. Nors dar pernai per vieną savaitę parnešė keturias pastabas. Viena iš jų: Arnas laipiojo sienom. Aš aiškintis, kas čia darosi. Pasirodo, Arnas nuėjo į mokyklos tualetą, kadangi jis buvo užimtas, vaikui nusibodo laukti, todėl sugalvojo pasižiūrėti, ką ten kitas vaikas daro. Lipo pasižiūrėti. Kitą pastabą gavo už tai, kad nuėjęs į Kraštotyros muziejų, atsiliepimų knygoje pasirašė:"Čia buvo Arnas". Paklausiau, kodėl taip padarei. O jis man sako: "Tai kad muziejaus direktorė liepė, tik nepasakė, ką reikia parašyti".
O trečioje klasėje buvo topų topas. Išleidau Arną pirmą dieną su naujais žieminiais batais. Vakare vyras valydamas savo batus, žvilgtelėjo ir į Arno batus. Girdžiu riksmą: "Per vieną dieną šitaip batus sudrožei, ką tu su jais darei. Gal tu per visas pamokas į grindis brūžinai?" Na, aš pasižiūrėti tų batų nėjau, nenorėjau sau nervų gadinti. Kitą dieną ateina Arnas pas mane į darbą ir sako: "Mama, aš ten su Edvino batais buvau grįžęs". Svarbiausia, kad jeigu Edvinas nebūtų pasakęs, tai mano vaikui tie batai būtų visiškai tikę ir jis niekada jų nebūtų atsikeitęs.

Oi, nesusilaikiau Nerealus vaikis. Turbūt nuobodu niekad su juo nebūna . O šiaip, tai kas čia blogo, paprašė direktorė, tai ir pasirašė .

Nu juokas per juokus,bet labai įdomu, kaip pavykdavo prisikalbinti ką nors, kad padabotų(na ,kad ir senelius).Aš tai tik skaityti apie tokius nuotykius galėč, bet ajajai nenorėčiau atsidurt auklės(močiutės,draugės,...) vietoj.

Paskaitau ir galvoju, kad mano vaikiui dar toli iki Arno tikiuosi nesusigalvos tokiu dalyku, nors potencialas yra

cia teta pasakojo apie mano pusbroli. jam gali kokie pusantru ar nepilni du metai buvo. kartai jinai su vaiku ant vienos rankos ir sulankstytu vezimeliu kitoje lipa ir prisigrudusi troleibusa. zmoniu pilna. vaikui kazkas nepatiko ir jis rekt. kazkokia babce atsisuko kazka sakyt. o jis tik kapt ir isikibo abiem rankom i jos seveliura. pasirodo, ten buvo perukas

Vat mano kolege pasakojo, kaip jos sunus darzelyje su draugu ziurejo, kaip tulike kastonai skesta. Zodzu vienas, antras, paskui po tris, paskui dar ir...tulikas uzsikimso

Na žinai, Nieduli, paskaičius tavo postus tik viena mintis peršasi - reikia apie savo Arnutį tau kuo greičiau knygą rašyti. Bus neblogas Emilio iš Lionebergos (Švedų rašytojos Atsridos Lindgren knyga - jeigu kas nežino) variantas.

Aš nuolatos dėkoju Dievui, kad visos jo išdaigos baigiasi laimingai, netgi tada, kai prieš porą metų partrenkė mašina. Mašinos vairuotojas net atsivijo pažiūrėti, ar nieko nenutiko. Tik va akys, išdavikės iš baimės net nublunka. Dabar aš jau suprantu posakį "gimė su marškinėliais" (iš tiesų gimė aplipęs balta gličia mase, tuomet aš pagalvojau, kad visi vaikai gimsta tokiu rūgpieniu aplipę). O vat mažiui net paprastas pargriuvimas baigiasi kur kas liūdniau.