Sveikos, mielosios...
Vos spėju paskui jus...
Keista pasitaikė diena - gavau nelauktų dovanų, sutikau seniai matytą žmogų, su tėčiu šnektelėjom beveik normaliai. Matyt, šiandien ir Alzheimeriui išeiginė...
Aš vyresnė už jus - na, bent jau už daugelį. Kai kurios jūsų problemos ar užduotys man jau praeitas etapas. Nenoriu dar miego, tai gal pasidalinsiu dalele savęs.
Dukrelę pasigimdžiau, praėjus trims metams po vedybų. Iki vedybų buvau patyrus persileidimą. Prisigalvojau visko. Vaikščiojau pas gydytojus. Vaikščiojom abu. Nerimavom. O paskui kažkaip nutarėm - kiek porų nesusilaukia vaikų, o nugyvena gyvenimą prasmingai, brandžiai (dabar galvoju apie Adamkus...), tai negi ir mudu negalėsime - net jei liksime bevaikiai? Ir kai abu tą apšnekėjome, kai aš, žinoma, nuverkiau posmą, įtampa atlėgo. O neužilgo pastojau.
Jūs čia visko prisiskaičiusios, nusiteikinėjate kažkaip ypatingai - viskas puiku. O aš vis vien galvoju apie tą vidinę įtampą ir jos išsisklaidymą... Gal kažkam išties nelemta susilaukt vaikelio (ginkdie, šito nelinkiu nė vienai), bet netgi tai nėra pasaulio pabaiga. Ypač optimistėms, tiesa?
Net nežinau, ar pati iš tiesų esu optimistė. Pozityvistė - taip. Ir svajotoja. Jau labai seniai vakarais dėkoju už praėjusią dieną, prašau palaimint artimuosius, o man suteikt kantrybės. Gal nuo pirmos komunijos dienos, o gal ir nuo dar anksčiau. Į jūsų skyrelį atlindau, ieškodama dvasinės ramybės. Nes negaliu pagelbėt artimam žmogui ir siuntu dėl to. Na, ne siuntu... skaudu man.
Skaitau jūsų forumą ir randu savo minčių atgarsius. Gal keista - dažniausiai mane kabina
Dujokaukee mintys. Ir tavo avataras daug apie tave pasako... Tavo darbai mane sužavėjo. Manau, tu kitokia, nei nori dėtis. Iš tiesų esi švelni ir miela, o tas storaskūriškumas - tik skydas. Viskas tau seksis. Pamatysi.
Prirašiau bele ko. Nes net nežinojau, ką parašyti noriu. MIntys nesurikiuotos. Tik fragmentai. Labanakt jums visoms