Žiūriu, košytės biškį priviriau
Daug kam nesuprantama, kaip įmanoma taip jaustis. Jeigu pradėtume dabar analizuoti visas tokios savijautos prielaidas, gautųsi visiškas offtopicas. Iš principo mano pranešimas turėjo pritarti tai pusei, kuri sako, kad pinigai nėra pagrindinė prielaida būti laimingam. Būna, kad turi mažai ir dėl to kankiniesi, būna, kad turi mažai, bet kankiniesi visai dėl kitko, būna, kad turi daug, bet irgi kankiniesi (nors ir ne dėl to, kad turi), bet netikiu, jog būna tokių atvejų, kad turintis pinigų, daug pinigų žmogus kaip tik dėl to yra laimingas, nieko jam gyvenime netrūksta, nepaisant visko jis gali būti totaliai nusivylęs gyvenimu, ir kur kas labiau, nei gyvenantis nuo algos iki algos.
Pabandysiu atsakyti toms, kurios reagavo į mano post'ą.
Zvirbliuke: "Panašu į depresijos požymius"
Taip, žinau.
Akva: "Atleisk, jei paironizuosiu, bet pas tave turbut paveluotai prasidejo laikotarpis, kuris buna pas vaikus kokiu 4-5 metu. O gal ir anksciau... KAi jie prie visko prideda ne-... "
Vienas dalykas yra tą "ne" tiesiog deklaruoti, o kitas - tai jausti visa esybe.
dar Akva: "Jauciu, kad uzsisedejai, uzkariavo tave rutina! O vyra turi? Jei taip, tegul jis gi imasi iniciatyvos ir surises tau rankas bei kojas tempia i masina, troleibusa, mikriuka ir veza i kavine, kina, miska. Ir nesvarbu, jog salta, sninga, lyja ar uraganas, svarbu - pakeisti aplinka!"
Šiaip jau aš dirbu gana įdomų kūrybinį darbą. Ir laisvalaikio nemažai. Mano rutina - miegoti iki pietų. Miegočiau ir ilgiau. O vyrui šįryt pasiūliau varyt prie jūros (iš Vilniaus). Jis netgi rimtai nesureagavo į šią mintį - mano sutuoktinis yra prisiekęs namisėda, laisva valia išeinantis tik į maisto prekių parduotuvę, banką ir knygyną.
ir dar Akva: "Rudeniuku skyrelyje buvo pasiulymas vel save pamilti:
http://www.fiesta.lt...epresantas.htm"Cha cha, aš vietoje vardo įrašiau "beee", ir labai juokingai viskas skaitėsi, pasijuokiau neblogai, nors iš tikro nemanau, kad savęs nemyliu
ievalota: "O nuo nuobodulio zinau viena vaista: drastiskas veiklos pakeitimas - i visiskai nauja, kad butu issukis (challenge). Savo gyvenime tai dariau kelis kartus - visada su puikiais rezultatais."
Kartais pagalvoju apie tai, bet bijau.
vobla: "Man labai sunku tuo patikėti, bet jai rašai- matyt ir taip būna.
Perkaičius tavo postą pagalvojau: "Dievuliau, realybės šou "Skurdas", mane išbandei jau n kartų, taigi leisk dabar sudalyvauti realybės šou "Perteklius". Nu negali būt gyvenimas toks vienpusiškas, leisk man išbandyti ir kitą jo pusę." Juk taip įdomu patirt tą jausmą kai nieko nebesinori..."
Tas realybės šou - tai ne "Perteklius", o "Nuobodulys", nieko nesinorėti gali ir visiškam bomžui...
Smurka: "Va ir rašai nesąmones. Arba esi tipiška materialistė, o gal nuolatinių depresijų kamuojama moteriškė.
Jei aš sukaupčiau minimalų materialų turtą (butas, automobilis, būtiniausi baldai ir patogumui skirta buitinė technika), visis kiti resursai eitų kelionėms ir dvasios penui. Dabar gi kaip tik šiems dviems man be galo trokštamiems dalykams pinigų ir nebelieka, juolab kad ir materialieji poreikiai dar nepatenkinti (neturiu buto, baldų juo labiau, o ir maistui vis dar būna kad pritrūkstam)"
Jeigu būčiau materialistė, turėčiau būti laiminga ir siekti dar. Depresijos nenuolatinės, tas jausmas atsirado gal tik prieš pusantrų metų, o gal metus. Iki tol gyvenau euforijoj, stebėdama staigų materialaus gerbūvio kilimą, o po to staiga viskas viduje apsivertė. Nesakau, kad būtent tas vidutiniokiškas, normalus lietuviškas pragyvenimas kaltas dėl tokios savijautos. Yra aibės priežasčių, kurias aš numanau, bet dabar nepradėsiu vardinti. Esmė ta, kad laimė yra pojūtis, kaip jautiesi, toks ir esi. Ir galiu patvirtinti, kad laimė ne piniguose, nors jie ir yra reikalingi žmogui.
O kelionės, garbės žodis, manęs netraukia, ypač į užsienį. Na, nebent susigundyčiau į kokį gerą europinį open air geros muzikos festivalį. Bet tris dienas gyvent palapinėje....
. Maniskis, gavo pasiulyma, telieka jam apsisprest ir tartis konreciau 
Is serijos: "As geriau zinau, kaip tu turi jaustis"
O tamsiaplaukėms neretai visai nebūtina dažytis 
Nu ir kokie gi ta šeimuyinė laimė, kai išsenki tiek, jog stogas išvažiuoja. Chebra iš bendraamžių skyrelio ko gero pamena, kaip aš 2 valandą nakties išėjau į laukus to nuvažiavusio stogo ieškoti...tikrai ne iš džiaugsmo, patikėk...
