kai žmogus tiksliai žino, ko jam trūksta ( smurkai telefono, golfo ir kelionių) , tai yra realus šansas pasistengt ir gaut. Kitas reikalas, jei kompleksas "neturiu=nelaiminga" įsiveisia dėl to, kad "akytės mato, kišenėj nėr". Visko nenupirksi, akytės, kol matys, tol norės...Taigi užprogramuotas amžinai nelaimingas gyvenimas.
Atrodo, panašu, bet iš esmės du skirtingi dalykai- vienu atveju- konkretūs poreikiai ir siekis juos patenkinti, kitu-greičiausiai psichologinis "triukas", kai kažkokios neidentifikuotos vidinės problemos pakeičiamos trūkstamų daiktų ilgesiu.
maiiia, jei vyrškis tikrai pilnai išlaiko, o neturėjimo jausmas kankina, tai gal galima susitarti, kad gautum tam tikrą, tegul nelabai didelę, sumą savo asmeniniams tikslams, kad ir labdarai. O gal draudimui, tarkim, investiciniam? Siūlau pasidomėt.
beje, skurstančiam pagelbėt galima ne tik duodant pinigų. Laikas, kurį gli skirti, kartais taip pat turi vertę.
beje, skurstančiam pagelbėt galima ne tik duodant pinigų. Laikas, kurį gli skirti, kartais taip pat turi vertę.
prieš devyneris metus mėnesį dirbau tokiame "moteriškame" kolektyve valstybės tarnyboje. visos jaunos ir senos inkštė mažai uždirbančios, bet kad nors viena bent kiek pasikrutintų, ko nors naujo pramoktų, tai ne. mokėkite mums daugiau, nes mums mažai. gyventi gerai (na, ne pertekliuje, bet ir ne nepritekliuje)- ne koks ten likimas, Dievo dovana, duotybė. jei turi tikslą prasigyventi, na, ne tik fiziologinius poreikius patenkinti, tai reikia kiek makaulę pasukti, kaip to pasiekti, o tada kantriai diena dienon dirbti. tą sulinkusią kuprą ištiesti. neraudoti ir neraudonuoti, kad šiandien kilkės valgiau, o ne lašišos. elementaru. ne dviratį išradinėju. aplink kiek nori pavyzdžių.
o apie tas išlaikomas, kurioms negana, iš viso liežuvis neapsiverčia.
o apie tas išlaikomas, kurioms negana, iš viso liežuvis neapsiverčia.
QUOTE(Agnė @ 2005 01 03, 06:43)
Seniai ir nuolat pykstu ant saves ir viso pasaulio, kad man vis truksta pinigu absoliuciai viskam 
Galiausiai pradedi jaustis kazkokia nepilnaverte egzistuojancia butybe... Savo seima galeciau priskirt vidutiniam sluoksniui, bet kaip ir dauguma, gyvenam nuo-iki algos. Vaikui, mokslams, lizingui, butui ir maistui (aciu Dievui) algu uztenka, taciau bet koks "nukrypimas" i sali gan skaudziai atsiliepia kita menesi 
O taip norisi begales dalyku- pakeliauti, nueit i grozio salona, atnaujint keliu metu senumo garderoba, nusipirkt gerus kvepalus, isigyt aibe buitiniu dalyku (foto/video kamera, saldytuva, muzikini centra, dvd, komoda), zaislu bei baldeliu vaikui, kada nors iseit i miesta pavakarieniaut arba nueit i kino filma, uzsisakyt pica i namus ir tt. ir tt. As jau nekalbu apie nuosavo busto isigijima... Zodziu visi sitie dalykai kuo toliau, tuo labiau mane smaugia- vadinkit mane materialiste, gal tokia ir esu, jau nebezinau... Bet pinigai kaip prieskoniai- suteikia gyvenimui skoni ir palengvina ji jei ne 100, tai bent jau 50%. Kai jau visai puolu i nevilti, guodziuosi tuo, kad esam sveiki ir pavalge, bet tas suveikia tik trumpam. Sakau gal kokia religija, pvz. budizma reikia pradet ispazint ar kokio velnio, nes daugiau taip gyvent nebegaliu 
Jei kas zinot geru vaistu kaip atsipeiket- labai prasom 
P.S. Turtingu vyru nesiulyti
Ты даже не представляешь какая ты счастливая
Чтоб ты поняла, какая ты счастливая (не дай бог конечно) надо побыть на самом дне жизни и на облаках. Только тогда придет понимание выражения-- золотая середина
Galiausiai pradedi jaustis kazkokia nepilnaverte egzistuojancia butybe... Savo seima galeciau priskirt vidutiniam sluoksniui, bet kaip ir dauguma, gyvenam nuo-iki algos. Vaikui, mokslams, lizingui, butui ir maistui (aciu Dievui) algu uztenka, taciau bet koks "nukrypimas" i sali gan skaudziai atsiliepia kita menesi O taip norisi begales dalyku- pakeliauti, nueit i grozio salona, atnaujint keliu metu senumo garderoba, nusipirkt gerus kvepalus, isigyt aibe buitiniu dalyku (foto/video kamera, saldytuva, muzikini centra, dvd, komoda), zaislu bei baldeliu vaikui, kada nors iseit i miesta pavakarieniaut arba nueit i kino filma, uzsisakyt pica i namus ir tt. ir tt. As jau nekalbu apie nuosavo busto isigijima... Zodziu visi sitie dalykai kuo toliau, tuo labiau mane smaugia- vadinkit mane materialiste, gal tokia ir esu, jau nebezinau... Bet pinigai kaip prieskoniai- suteikia gyvenimui skoni ir palengvina ji jei ne 100, tai bent jau 50%. Kai jau visai puolu i nevilti, guodziuosi tuo, kad esam sveiki ir pavalge, bet tas suveikia tik trumpam. Sakau gal kokia religija, pvz. budizma reikia pradet ispazint ar kokio velnio, nes daugiau taip gyvent nebegaliu Jei kas zinot geru vaistu kaip atsipeiket- labai prasom P.S. Turtingu vyru nesiulyti
Ты даже не представляешь какая ты счастливая
Чтоб ты поняла, какая ты счастливая (не дай бог конечно) надо побыть на самом дне жизни и на облаках. Только тогда придет понимание выражения-- золотая середина
Jei kam nors "nedašuto", tai pakartosiu. Pinigai ir laimė man yra du skirtingi dalykai. tiesiogiai jų susieti negalima, iš dalies - taip. Lygiai taip pat nedėčiau lygybės ženklo ties prabanga ir pinigais, nors iš pirmo žvilgsnio tai ir atrodo neatsiejama.
Nors šiaip gyvenime mane iš esmės kraštutinumai užknisa. Nepaisant to, jog jei norisi būti bloga, tai jau norisi būti blogiausia, o jei gera - tai atvirkščiai - geriausia, . Ir kai mano pinigų stygių prilygina kas nors prabangaus automobilio stygiui, kraujas užverda taip........... kad žinodama tai, jog mano kraujas yra išskirtinai žemaitiškas mužikiškas, geriau patylėsiu, idant galiu likti neteisingai suprasta
Nors šiaip gyvenime mane iš esmės kraštutinumai užknisa. Nepaisant to, jog jei norisi būti bloga, tai jau norisi būti blogiausia, o jei gera - tai atvirkščiai - geriausia, . Ir kai mano pinigų stygių prilygina kas nors prabangaus automobilio stygiui, kraujas užverda taip........... kad žinodama tai, jog mano kraujas yra išskirtinai žemaitiškas mužikiškas, geriau patylėsiu, idant galiu likti neteisingai suprasta
QUOTE(maiiia @ 2005 06 06, 13:24)
Kitas požiūris- jei neturi SAVŲ pinigų - gyveni išlaikoma vyriškio pvz. - o savo NIEKO neturi už dūšios - AR JAUTIESI pilnavertė ???
Klausimas ameniškai Smurkai.
Klausimas ameniškai Smurkai.
jei jau asmeniškai man, tai atsakysiu. Jei aš nieko neturiu savo prie dūšios, visada jausiuos nepilnavertė. nesvarbu, ar tai mano diedo, ar mano tėvų pinigai būtų. Nepilnavertė jaučiuosi ir tada, kai nesusirandu darbo pagal pageidautiną uždarbį (pagal nepageidautiną bet koks liurbis rastų)
QUOTE
Jaučiuosi nepilnavertė, kad negaliu padėti labiau skurstančiam. - vienintelė nepilnavertiškumo apraiška mano pinigų neturėjime..
O dabar, šiuo metu jautiesi pilnavertė?
QUOTE(Smurka @ 2005 06 06, 14:17)
O ko jūs iš sykio į kraštutinumus veliatės? Jei noriu ledų porcijos, o kišenėje neturiu nė cento, tada taip, aš nepilnavertė. Jei šiais laikais aš iš viso neturiu mobilaus telefono (ne modelyje esmė), tada taip, aš esu nepilnavertė. Jei aš apskritai neturiu automobilio, nors ir kuklaus golfiuko (kam man ta nauja "bulka", miegot ramiai norisi), tada taip, aš esu nepilnavertė. jei draugai mane kviečia į kiną ar teatrą, ar tiesiog šiaip alaus pagurkšnot, o aš turiu atsisakyti vien dėl to, kad neturiu pinigų, nu žinot, bent jau aš tai labai nejaukiai pasijaučiu. Visi mano išvardyti materialūs poreikiai yra elementarūs, tik vos vos, nežymiai pakylėjantys virš egzistencijos.
Beje, jei aš ir senatvės sulauksiu nepakeliavusi, vadinasi, šūdas tas mano gyvenimas, niekam tikęs buvo.
o kodėl aš turiu gręžiotis atgal? Ir taip aišku, jog kas nedirba, tam ir pinigų nemoka, patyriau tą, žinau. Mane labiausiai knisa, kad ne visus elementarius poreikius d i r b a n č i a m žmogui pavyksta patenkinti.
Beje, jei aš ir senatvės sulauksiu nepakeliavusi, vadinasi, šūdas tas mano gyvenimas, niekam tikęs buvo.
o kodėl aš turiu gręžiotis atgal? Ir taip aišku, jog kas nedirba, tam ir pinigų nemoka, patyriau tą, žinau. Mane labiausiai knisa, kad ne visus elementarius poreikius d i r b a n č i a m žmogui pavyksta patenkinti.
palaikau Smurka, tikrai jauciuosi nepilnaverte, kai turiu vaikui pikrti pigesniu ir daznai prastesniu vaistus. Kai negaliu sau leisti nueiti ir apipirkti vaika jam butinomis priemonemis ( batais, rubais, zaislais) parduotuveje neskriausdama kitu.
Kai zinau, kad vaikas visa vasara sedes darzely, nes as savo atostogas aukoju kito vaiko sanatorijai ir daugiau isvaziuoti greiciausiai nebegalesime.
Pasakykite saziningai - jums neskauda sirdies, kai vaikas parduotuveje papraso nupirkti pvz banana, o jus negalite, nes iki atlyginimo liko kelios dienos ir nupirkusios vaiku banana kita diena liksite be pieno ir duonos.
Nebuve tokioje situacijoje gali tvirtinti, kad pinigai nieko verti ir visai nesvarbus.
Man asmeniškai pinigų trūkumas yra trauma. Nejaučiu būtinybės vairuoti naujausios laidos mersedesą, bet jaučiu būtinybę įsigyti transporto priemonę, tegu ir pakriošusią.
Nejaučiu poreikio vilai Kanaruose, bet noriu nuosavo būsto. Nebūtinas vyras milijonierius, bet būtinas vyras su galva, kad mano šeima ne tik kad neskurstų, bet ir būtų normaliai gyvenanti. Aš nenoriu, kad iš mano būsimų vaikų šaipytųsi, kad batai kiaurais galais. Sakysit, aš turiu jiems įdiegti neva tikrąsias vertybes, bet jų širdelės per jautrios, nenoriu, kad jie įsivarytų kompleksus arba būtų engiami turčiukų.
Noriu sau ir savo šeimai parodyti pasaulį ne per televizijos ekraną, bet live. Noriu, kad jie paliestų kaimo žolę, paglostytų veršiuką, bet kad nuvažiuočiau iki to kaimo, man reikia pinigų (čia nereikia priminti tranzavimo malonumų, ne į temą).
Tiesiog noriu mėgautis kultūra, gamta ir gražiais dalykais, kuriuos, deja, dažnai tenka pirkti už pinigus.
Man pinigai nėra vertybė savaime, bet jie sukuria ir apmoka man vertingus dalykus.
Iš viso, net nediskutuojamas dalykas, kad skurstantis žmogus- dvasingesnis. Visai nenoriu prisiminti apie sunkesnes finansiškai dienas, nesijaučiau tada laimingesnė nė kiek. Ir negalima maišyti žmonių ir pinigų. Dažna sako, kad neturtingais laikais su vyru buvo toookia laiminga. Kaži, ar būtų toookia laiminga tais pačiais neturtingais laikais, jeigu to vyro nebūtų buvę šalia. Šitos situacijos esmė- žmogus, buvęs šalia, o ne pinigų stygius.
Kažkaip užsivedžiau aš čia Bet pikta kažkaip pasidarė.
Savotiškai teisios ir tos, kurios laimingos su nedideliu pinigų kiekiu. Bet jeigu ir to nedidelio kiekio nebūtų, verktų skaudžiomis ašaromis, kad vaikas alkanas prašo nors duonos.
Nejaučiu poreikio vilai Kanaruose, bet noriu nuosavo būsto. Nebūtinas vyras milijonierius, bet būtinas vyras su galva, kad mano šeima ne tik kad neskurstų, bet ir būtų normaliai gyvenanti. Aš nenoriu, kad iš mano būsimų vaikų šaipytųsi, kad batai kiaurais galais. Sakysit, aš turiu jiems įdiegti neva tikrąsias vertybes, bet jų širdelės per jautrios, nenoriu, kad jie įsivarytų kompleksus arba būtų engiami turčiukų.
Noriu sau ir savo šeimai parodyti pasaulį ne per televizijos ekraną, bet live. Noriu, kad jie paliestų kaimo žolę, paglostytų veršiuką, bet kad nuvažiuočiau iki to kaimo, man reikia pinigų (čia nereikia priminti tranzavimo malonumų, ne į temą).
Tiesiog noriu mėgautis kultūra, gamta ir gražiais dalykais, kuriuos, deja, dažnai tenka pirkti už pinigus.
Man pinigai nėra vertybė savaime, bet jie sukuria ir apmoka man vertingus dalykus.
Iš viso, net nediskutuojamas dalykas, kad skurstantis žmogus- dvasingesnis. Visai nenoriu prisiminti apie sunkesnes finansiškai dienas, nesijaučiau tada laimingesnė nė kiek. Ir negalima maišyti žmonių ir pinigų. Dažna sako, kad neturtingais laikais su vyru buvo toookia laiminga. Kaži, ar būtų toookia laiminga tais pačiais neturtingais laikais, jeigu to vyro nebūtų buvę šalia. Šitos situacijos esmė- žmogus, buvęs šalia, o ne pinigų stygius.
Kažkaip užsivedžiau aš čia Bet pikta kažkaip pasidarė.
Savotiškai teisios ir tos, kurios laimingos su nedideliu pinigų kiekiu. Bet jeigu ir to nedidelio kiekio nebūtų, verktų skaudžiomis ašaromis, kad vaikas alkanas prašo nors duonos.
Наверно уместно спросить о сумме, СКОЛЬКО НАДО ДЕНЕГ ИЗ СЕМЬИ 4 ЧЕЛОВЕКА
оДНИМ МОЖЕТ ТЫСЯЧИ ХВАТИТ, А ДРУГИМ И 50 000 МАЛО
QUOTE(Busta @ 2005 06 07, 12:14)
Man pinigai nėra vertybė savaime, bet jie sukuria ir apmoka man vertingus dalykus.
protinga ir tikslu, belieka pritarti.
Dėl kiekio- yra kažkokia kritinė riba, už kurios jau prasideda vegetavimas ir dvasinė degradacija. Skurdas gal ir nepalaužia pačių stipriausių, bet juk jų nedaug.
Ir dar kartą klausimas: ar viskas padaryta, kad neskurstumėt?
QUOTE(Busta @ 2005 06 07, 12:14)
Iš viso, net nediskutuojamas dalykas, kad skurstantis žmogus- dvasingesnis.
Tai kuris dvasingesnis, ar verkšlenantis, kad neturi ir už tai besijaučiąs neatsakingas, ar tas kuris duoda neturinčiam iš to, ką pats savo galva ir prakaitu sukūrė? Pinigai uždirbami. Retas išlošia ar gimsta turčius. Net Bilas Geitsas didžiąją dalį turto ketina atiduoti labdarai, o ne savo vaikams, nes dideli pinigai slegia. Gyvenimas pilnas galimybių, tik reikia jomis naudotis, netrepsėti vietoje. Kitas dalykas, jei tokia "nevilties būsena" tenkina patį asmenį: tada gali skųstis, kankintis dėl savęs ir kitų (pvz., vaikų) ir tai laikyti dvasine prasme kokybiškesne būkle nei pasitenkinimas savimi, kitais, apskritai - gyvenimu. Psichologinis tokio pasyvumo, atsakomybės perkėlimo, bejėgiškumo etc. komentaras būtų kitoks.
Neburnoju.
Kalbu iš patirties. Visokios. Mes galime pačios keisti savo gyvenimus. Piniginės turinį - taip pat.
