Kol gyvenom Kaune tai apie vaiko islaidima net minciu nebuvo, turbut net 10 metu jam bebunant is paskos vaiksciociau ir ziureciau, kad kas nenuskriaustu, kad kas dviracio neatimtu. O dabar gyvenam truputi mazesniam mieste , namas atokiau nuo pagrindines gatves. Lauke vienas laksto turbut nuo nepilnai 4 metuku. Kiemo vaikai, neatsistebiu, kaip senais gerais laikais, nesvarbu is kurios laiptines, nesvarbu kiek tau metu - draugiski, didesni mazesnius paziuri, jei ka prisidirba namuciu parvaro. Paaugliai ir tai niekada neatstumia maziuko, kad ir kokie ikyrus bebutu, leidzia pasedet ant kokio motorolerio ir dar salma uzdeda - manajam pilnos kelnes buna

. Ir visada susistikes su visais jais sveikinasi sakydamas, kad cia jo draugelis

Kazkada su vyru stebejom, kaip maziai issinese vandens sautuvus, dickius vandeniu laiste, o jie nei puses zodzio
Sunus zino, kas yra geriausias draugas, vaiksto vienas pas kita i svecius, keiciasi kortelem, dalinasi ispudziais, pasiilgstavienas kito, su to vaiko tevais apsikeite esam telefonais (gyvena kitam namo gale) ir visada jei kas pasiskambinam. Zinoma kieme visko buna, kad ir apsistumdo, bet stengiames nesikisiti i tai, tegul mokosi bendrauti ir uz save pastoveti. kai grizta pasikalbam paanalizuojam situacija ir pagalvojom ar tikrai taip reikejo elgtis, o gal butu geriau kitaip. kai nuvaziuojam pas senelius, ten salia gatves, daug pasaliniu zmoniu, kiemo vaikai vieni kitu nelabai pazysta, tai ten i kiema neleidziam vieno