QUOTE(elzė 76 @ 2010 06 11, 14:46)
Na apie įsileidimą į butą gerai pažystamo žmogaus , kai šuo vienas - galiu papasakot vieną istoriją . Turėjau šarpėjų - mergytę . Miela , taiki , bet tuo pačiu ir sargi buvo - tik va vyrų baisiai nemėgo . Tuos žmones pažinojo nuo 6 mėn - įvykio metu jai buvo 4 metai su trupučiu . Išvažiavome visa šeima į jubiliejų - grįžt vakare išvest šansu nulis

, tai tų draugų paprašėm - matydavo ji juos bent 3-4 kartus savaitėj - lyg ir pripažino ir mylėjo, ir lauke žaisdavo ir pavedžiodavo kartais ( bet as salia budavau ) . Bet atrakinę duris pamatė išsišiepusį snukį ir nulis reakcjijos į gražius žodžiu ir įkalbinėjimus . Toliau koridoriaus neįėjo .
Nes jau taikėsi į kojas kabintis .
Tai nuo to laiko arba tėvam palikdavom - arba su šuniu - arba niekur nenakvoji....
Va tau ir taikuma ....
O dabar stafukas - tai turbut dar ir kur pinigai padėti paroytų
Skirtingi sunys - skirtingi charakteriai ...
Musu ne stafas,o bulmastifas tai tikrai i kojas nekibtu

, jei kas nepatinka ,pasiausia kaili ir pradeda riaumoti

dazniausiai to ir uztenka.Greitai apsigyvensime nuosavam name,tai suo issilakstys po kiema ir ryte, vakare pakaks pavedziojimu.Jei labai prireiks vedziotoju paslaugu,tai duosim rakta tik nuo vartu,is kiemo suni paims ir pavedzios
Papildyta:
Musiske ant gerai pazystamo niekada nepuls,kad ir puse metu nebutu maciusi to zmogaus,bet vel pamacius is tolo atbega dziaugdamasi

tik ant svetimo pyks,bet niekada nekas,kaip visi bulmastifai ji soka ant zmogaus ir prireme ji prie zemes laiko kol ateis seimininkas