Vaje, LinguLingu, as tikrai grazesni gyvenima susikurus turiu... ir tai, del ko kraujuoju, susije su pernelyg stipriais jausmais, bet ne kokia bjaurastim
o anas posakis, kuri pavartojau, reiskia visai ne ta, jis ne apie problemas

ot as irgi galiu tokiu "saves kurimo" istoriju papasakot

pvz balkono kampe stovi suluzusi kede, kurios mano tetis neleidzia ismesti, nes nori sutaisyti. tai va, kede ziauriai gadina vaizda ir isvis suluze daiktai uztersia namus ir juose esancia energija. taigi, as noriu ja ismesti. bet jeigu imsiu ir ismesiu, ar tai kartais nebus pernelyg didelis egoizmas, kadangi ismesdama kede as parodysiu savo netikejima tuo, kad ji bus sutaisyta isvis kada nors, taigi - pastumesiu teti i piktas arba liudnas mintis "ak, ji netiki, kad as sutaisysiu kede

". bet mano egoizmas nugali ir kede ismetu. tetis atejo i balkona parukyt ir nepastebejo, kad kedes nera, bet as zinau, kad anksciau ar veliau pastebes (neklauskit is kur zinau, tai tiesiog mano stebuklingos galios), taigi, grauziama sazines uzdegu sventinta zvake, atgailauju ir meldziuosi, kad tetis ta busima neigiama mintim nesusikurtu netycia ko nors blogo
ania?

stai taip as kuriu save

cia rimtas dalykas
ta, kuri suprato, kame reikalas, i sita posta turetu man atsakyti mano pacios jau karta pavartotu posakiu