Paskutines 48 valandos buvo monotoniskos iki tos akimirkos (neskaitant to vieno vidurinio pirsto), kol nesusiduriau su dviem vaikais galiniame kieme.Suirzusi ir susinervinusi, uzklausiau, kodel jie tas savartas deda i kampa - pasekes atsakas uzvirino krauja - pasirodo tetis jiems liepe ten deti, tad jie tik vykdo jo paliepima.... apsisukusi metu viska ka turejusi rankose ant zvyro, lipu laiptais i treciaji auksta ir matau du dulkinus ir suprakaitavusius veidus, kurie staiga "pasipuosia" sypsenomis - pasekes uzklausimas "Kaip laikaisi? atsaldo mano ikaitusias mintis ir vidinis dialogas pakeicia krypti is vidaus i isore - girdziu savaji balsa lyg is salies, is auksciau, toks jausmas jog buciau balionelis ir kybociau palubeje...

ikvepiu...iskvepiu ir girdziu save sakancia - norejau paprasyti, kad nedetumet tos sienines pertvaros likuciu ten i kampa, nes mano klijantas, kuris gyvena pirmajame auskte sunkiai vaiksto ir jei bent viena atplaisa pasimaisys po kojomis jam einant pro vartelius, ir neduok die... jis ka nors nusilaus , patikekit - seima jus advokatais uzsiundys...sypsnys gesta ir isgirstu atsaka - namo svininks - seimininkas - liepe ten deti, sake, jog veliau isves....o as girdziu.... bla bla blaaaa...bla...bla.....po metu gal ir susiruos...ir sirdies duziai tokie kaip varpines bokste - din-dan-din-dan...bandau suregsti sakini, ne - istarti zodi...balsas virpantis, ima trukti oro... ir atsipeikeju, nes suvokiu - mano isankstinis nusistatymas neleidzia man pamatyti tikrosios padeties...ir todel, kad pateisinciau save ir savo reakcija i situacija (as megstu sodinti geles ir priziureti kiema, o tos leikanos - presuotas popierius maisytas su kalkemis, lietui lyjant tysta ir luzta, tad po smarkaus lietaus zinojau bus pilna kalkiu ir liekanu visame gelyne ir tai buvo tikroji priezastis, del ko as susijaudinau

) emiau kurti istorija, kurioje nera nei biskucio tiesos....Akimirka ir susitvardziau pagalvojusi - samoningai... gyvenk samoningai...dar persimetam keliais mandagumo zodziais ir as jau lauke...mane pralenkia gal kokiu 7 metu mergaite, nesina nauju gabalu sienos likuciu, as kisu ranka i tase ir istraukiu 4 sokoladinius lietuviskus saldainius , istiesiu ir sakau - cia tau ir tavo broliukui, pasidalinkit, ji graziai padekoja ir mes issikiriam.Einu i garaza, susidedu daiktus i masina ir paaiskeja, jog pamirsau telefona namie, tarpduryje pamatau mergaite - musu zvilgsniai susiduria ir ji ima mirkseti, lyg jai i aki kazkas butu ikrite ir desine rankute pasitapsnoja per dzinsiuku kisenele.Virs manes praplaukia minciu debesiukas ir girdziu save mastancia - zinojau, kad nusleps saldainius, ir sleps kiseneje, tik ji dar neturi tiek patyrimo, jog susivoktu , kad silumoje kiseneje sokoladiniai saldainiai istirps ir kai juos atsimins, dzinsiukai bus sutepti sokoladu, o tada ji gaus barti nuo mamos, kad istepliojo juos.Zinojau, kad taip bus, o vistiek padviau jai visus saldainius, o reikejo duoti jos broliukui...jausmai taip susipina , jog nebepajegiu daugiau galvoti, nors jausmas vis dar manyje, bet vel gryzta mano samoningums...sedu i masina ir isvaziuoju.Gyzusi po dienos kelioniu , pirma zvilgsni nukreipiu i patvori, kur tvarkingai sudelioti, sakyciau net surusiuoti pagal dydi, stypso sienos likuciai .Sudeta taip, jog galetu saugiai vaikscioti ne vienas, bet visas tuntas neigaliu zmoniu ir nei vienas gabalelis nesujudetu...net nukrete siurpas mane visa, kai prisimenu viska ir tuo paciu nieka.Ka sukuriau meluodama? Ka sukuriau, pastumedama mergyte melui ir apgaulei, kita vertus as net nezinau ar tai tiesa, nes gali buti, jog tai mano pacios vaikystes isgyvenimu atgarsiai, nors tiesa pasakius - zinau, kad ji saldainius paslepe, tik neklauskit is kur as tai zinau - tiesiog zinau...zuikis, pries ji nutveriant irgi suvirpa...tai va

kokia kuribinga mano praejusi diena