Aš esu savęs kūrėjas...

Nezinau, visos temos neskaiciau, permeciau kelis puslapius. Nesivelsiu i beletristikas, tik parasysiu savo parytima, realu, neisgalvota, o isjausta sirdimi, protu, kunu, visa savo esybe. Sirdies ritmo sutrikimus pradejau jausti dar darzelyje, niekas tada manim netikejo, kad man blogai, kur jau cia vaikui sirdis streikuoja- nesamone. Taip sulaukiau paauglystes, kai uzejo pirmas rimtas priepuolis, kurio metu vos neisejau Namo. Matyt ne laikas buvo. Tada prasidejo ligoniniu, kliniku sanatoriju maratonai ir i metus kelis kartus. Daktarai sake, kad isaugsiu- neisaugau. Ryzausi sirdies operacijai- padejo pusmeciui, ir vel viskas atsinaujino. Daktarai sake, kad ir vaiku nerizikuociau gimdyti- rizikuociau ir vaikeliu ir savimi. Ryzausi dar vienai operacijai, priemiau Reiki iniciacija, labai padejo moraliskai tiek man, tiek mano artimiesiems. Po operacijos reikejo gerti pastoviai vaistus- du kartus per diena, nes operacija galima sakyti buvo nesekminga, ir tik vaistu pagalba funkcionavau. Kai paklausiau kiek laiko juos reiks gerti, man tik atsake, kad viena moteris juos begerdama ir du vaikus pasigimde, ir keturiasdesimties sulauke... As to nenorejau...Pradejau dometis ir gilintis i dvasios gelmes, nezinau ar daug isigilinau, kas ten ismatuos, bet atlikau tokia meditacija: Isijungiau meditacine muzika, atsisedau ant grindu, atsipalaidavau giliai kvepuodama. Savo delnuose isivaizdavau laikanti savo sirdi, o joje gyvenancia mano sirdies liga. Ta liga suasmeninau, isivaizdavau kaip sena bobute, kuri ten isikure. As pasakiau jai, kad ja myliu, atsiprasiau, kad jai teko pas mane ateiti, pasakiau, kad viska supratau ir ismokau, o jei ko ir neismokau, tai dar viskas pries akis, bet paprasiau, kad ji jau dabar mane paliktu ir susirinkusi smutkes iseitu i savo namus, ir paliktu mano sirdi svaria, tyra ir sveika. Isivaizdavau kaip ta bobute man sypsosi ir pasiemusi rysuleli iskeliauja namo, o mano sirdis prisipildo sviesos. Asaros upeliais tekejo... Jausmas toks lyg buciau susitaikiusi su priesu ir dabar apsikeitem meile... Verkiau nezinau kiek, bet tos asaros buvo daugiau dziaugsmo o ne skausmo... Nutariau vaistu daugiau nebegerti... Jau 2 men, kaip nezinau nei kur jie stovi, sirdis vietoje, pulsas vietoje, gyvenimas nuostabus, planuose ir vaikiukai svieciasi. Nu kuo ne stebuklas ir kuo ne saves kurimas? Viskas taip paprasta, kad rodos paprasciau nebuna. Bet kartais lengviau numirti nei pasikeisti Aciu uz demesi- myliu

Lapkrituke yra reiki meistrė. Stebėjau, kaip ji užaugo nuo lapkričio mėnesio...Per tokį neilgą laiką galima sukurti labai daug. Jei nori...

Teisingai- visiems duotos tos pacios neribotos galimybes, tik nuo kiekvieno atskirai priklauso ar jomis pasinaudos ar ne

Mumyse yra viskas.Belieka nuplesti nuo saves syda, isgriauti siena, kuri irgi gludi mumyse paciuose ir skiria mus nuo musu paciu esmes. Todel mes ir vargstame ir ieskom iseities. Kristus ir visi didieji mokytojai aiskino: "Keiskite mastyma, atsiverskite!". Religijos buvo ir yra tos institucijos, kurios veda zmones i vidine laisve, tik, deja, zmogus tai pamirsta ir jauciasi esas tik medziaginio pasaulio atstovas. Pasikliauna tik juslemis, tiki tuo ka mato, ka gali paliesti, o neigia net ir savo paties dvasine kilme.

LinguLingu, aisku kad yra nuoskauda, man skauda, man kraujuoja sirdis, panasu, kad kraujas nekresa pas mane, nors atleista visiems viskas seniai.
O neatsikabinu, nes ieskau priezasciu. Turiu asmeniniu priezasciu ieskoti priezasciu!Ir galbut kazkuriuo momentu kazkas istrigs man, kazkas kazka pasakys, atsakys, uzduos klausima, papasakos kazka, kas pades man suprasti. Ir as pati visais budais pranesimus Visatai siunciu.

Mūsų gyvenimas ir yra tas kelias išminties link, savęs kūrimas. Belieka kiekvienam stebėti vyksmą savo viduje bei skatinti pastovų širdies ir proto dialogą. Ėjimas tobulėjimo, individualizacijos, šventumo link vyksta, nežiūrint to, norime ar ne. Skirtumas tas, kad nesąmoningai vedami per netektis, skausmą, kančias, tam priešinamės, pavargstame ir nepatiriame gyvenimo skonio. Eidami sąmoningai mes esame panašūs į alpinistą, kopiantį į Everesto viršūnę. Kiekvienas žingsnis - šventė O tas kopimas ir yra tai, ko mes vis tokštame ir ko kitiems linkime - tai laimė.

Arba atvirksciai degradacijos ir koki kelia pasirenkam toki gyvenima ir turim

Ar pastebejote tos,kurios medituoja,kad meditacija ir malda yra panasi savoka.Panasiai nutolstame nuo materijos pasaulio,samoningai ieskodami rysio su nematerialiuoju.Kitaip tariant, AS-samones prasiskverbimas i aukstesne egzistavimo sfera, pasamones arba virssamones valdas.Ir tikslas panasus,siekti teigiamu tikslu.

Ka turi galvoje rasydama "PANASI SAVOKA" ?
Nei meditacija, o juo labiau malda, nera savokos.Tai buvis, busena, kai susikaupiam vidujai.Savoka tai yra visai kas kita.Tad gal gali patikslinti ka norejai pasakyti DEKINGA
ML
Tiesa, vakarykste diena buvo skalsi ir darni... tik viena "pirsta" maciau per visa diena... ir to paties pati pasiprasiau, nes nepanorau praleisti masinos i prieki, nors galejau

Panasi savoka, norejau pasakyti,kad panasiai suvokiu, esama busena.Tai ar pritari tam?

O ar tureciau ?

Labai puiki istorija. Esu girdėjusi apie tokių meditacijų veiksmingumą, bet pirmą kartą perksičiau tikrą istoriją, o ne knygelės patrimus. Labai puikus jausmas apėmė, kad žmogus tiek daug gali. Labai džiaugiuosi už lapkrituke.
Labukas visoms. Atleiskit, kad įsibroviau taip į temą ir iškart už komentarų, bet žodžiai patys liejasi. Kartais sunku juos stabdyti.