Ar ateis meilė į mano gyvenimą?

Jei vis dar tikėčiau tokiais marazmais, tai parašyčiau, kad "meilė neklausia, nei kiek tau metų, nei ką tu šiuo metu veiki"

Bet iš tiesų aš manau, kad meilė aplanko ne kiekvieną. Ir nėra jokio recepto, jokios magijos ją prisišaukti. Gal Likimas, gal atsidūrimas tinkamu laiku tinkamoje vietoje...

jeigu kiekviena karta, kai kazkas santykiuose negerai, pradesi galvot, kad gal tavo blogas buvo pasirinkimas, tai problemos tikrai neisspresi, o praversi tik praraja. Visi mes darom klaidu, pasirinkime irgi, bet mes zmones ir ne vien vadovaujames kazkokiu susikurtu savo ar kitu sablonu. Jeigu deklaruoji save protingu, tai meti visas jegas problemai spresti, o nenueini lengviausiu ir aiskiausiu keliu ir idejes pastangas gali vel isitikinti, kad tavo pasirinkimas buvo protingas ir teisingas. Manau tam protas ir duotas, kad jeigu ir padarai neteisinga sprendima, tai turi sugebeti ji istaisyti ar pakeisti sau naudinga kryptimi. Cia galioja visur ir santykiuose ir darbe.

Bet yra sočiai žmonių, kurie savo geriausiu sprendimu laiko skyrybas. Visi juk klystame ir tas klaidas taisome skirtingais būdais. Ir vieno teisingo kelio visiems būti negali.

Jei tu tas iškilusias problemas išsprendi ir tavęs nekankina abejonės, tai galbūt ir tavo žmogus.

Vat tik nežinau, kodėl man kilo negera nuojauta, perskaičius kelis tavo postus Aš galiu ir klysti šiuo klausimu

meilė? abipusė? vienpusė? taip, bet yra gi žmonių , kurių abipusė meilė visą gyvenimą neaplanko....pesimistiška? taip, žinau.... kartais susimąstau apie daug dalykų....
kodėl vienoms anksčiau atsiunčia tą meilę? o kitoms vėlai labai arba niekada? likimas? kitos buvo nevertos? už blogus darbus? nedorą? gal už kažkokius plius minus davatkų vadinamus paleistuvavimus? (nors neturiu omeny paleistuvavimo, kad su daug kuom...tiesiog kas labai patinka...be meilės...)
pagrįsiu pavyzdžiu savu : aš laukiau tos meilės laukiau laukiau, nelaukiau, tikėjausi....žodžiu...nesutikau...o vat norėjos uždrausto vaisiaus...sutikau....jaučiausi gerai, buvau gerbiama, jaučiausi saugi....nuskyniau.... nemylėjau, buvo gera...nesigailėjau ir nesigailiu.....nesigailėsiu velniop...toliau sekė antras....trečias...sustojau ties trečiu...kūnas...žaidimas...aistra....saldu ir nekasdieniška... tai tęsiasi...hmm...taip jau pusmetis jaučiu kaip klimpstu....gilyn..... gal kažkas siunčia meilę? nežinau, gal ne meilė, bet dieve, tia begalo stipru.... ir negali būti iš abiejų pusių....jis perdaug netikintis...netiki meile ir kt...gal tiki, bet nerori net sau to pripažinti...bet ...man taip gera šalia jo.......gera prisiglausti...tiesiog yra taip.....sakysit pati kalta...nereikėjo pasiduoti.....gal kalta, bet kam tada kažkas siuntė man jį?kažkas siuntė...aš visai nenorėjau ten eiti, ten kur sustikau jį.....abejojau ilgai......
atsakykit man tai(nereikia, retoriškai čia) kodėl kitoms dievas ar likimas ar kažkas antgamtiško aš šiaip tiesiog gyvenimas davė meilę....su meile pirmas kartas, fizinis dvasinis....visoks....ir gyvenimas kartu..... okitoms aš tu jis ji...... ne...... nesuprantu...juk duok , gyvenime, tą meilę ir mes visos būsim tyros...neprasikaltusios....reikia laukti? bet ar ilgai galime taip? radau frazę"net rojuje nemalonu būti vienam...tai ar ilgai žmogus, moteris, mergina glai būti viena?
prisvaigau čia..jeigu ką nekreipkit dėmesio.....

Ech, gaila, bet antra pusė ne visada taip galvoja ir nueina lengviausiu keliu... Kaip sakau: "Negali keisti mąstymo, keiti merginą"...

perskaičiau tavo, indija, post'ą, ir supratau, kad man reikia bent jau šilumos, aistros, jei jau ne meilės... bet deja deja, aš ir to turbūt nesu nusipelniusi. taip kad, tu dar šį tą turi - gal meilės ir ne, bet bent jau aistrą ir vyrišką dėmesį patiri... ir nemanau, kad tai yra smerktina. tai žmogiška.

Kaila, aš ne vieną kartą esu patyrusi aistrą, dėmesį, lyg ir šilumą...kad ir visai neseniai, buvau pametusi galvą dėl vaikino, kuris niekada nebus mano... nes jis jau 10 metų turi kitą, bet vis tiek mėgavausi tuo, ką jis man davė, nors abu žinojom, kad tai bus laikina... Ir nesijaučiu nė kiek laimingesnė. Nes apgaudinėju save kiekvieną kartą, kad geriau tai, negu nieko. Nėra geriau, nes kiekvieną kartą vis sunkiau atsitiesti ir eiti pirmyn. Ir vis dar tikėti, kad kadanors gausiu ne tik iliuziją, ne tik trupinius.

Į aistrą beatodairiškai gali pulti tik beširdės...arba laaabai stiprios moterys, kurios gali būti garantuotos, kad aistra jų širdyje nebandys peraugti į kažką daugiau. Bet nuo šito, deja deja, nė viena negali būti apsaugota.

na nemanau, kad tik besirdes ar stiprios.
nesu lyg besirde o stipri tai jau tikrai nesu, uzgarantuoju 100 procentu o puoliau be galvos:)tiesa, viena karta tiktai i meile neperaugo, bet prisiminimai ne is blogiausiu o va apie meile (ne aistra) kai galvoju ir prisimenu, tai iskart nuotaika sugenda

Arba moterys, kurios su gyvenimu tiesiog "žaidžia".
Nemoku taip lengvai žiūrėti į gyvenimą, kad galėčiau mėgautis tik aistra ir nenorėti nieko daugiau...

arba su kuriomis gyvenimas zaidzia.
aisku, norejosi daugiau, bet ne mano nosiai tas daugiau...

Būna tokių vyrų (nebūtinai jie vedę) su kuriais nieko daugiau ir negali būti, tik aistra. Jie nelinkę į tikrai artimus, brandžius santykius...

Norėtųsi, kad meilė būtų proto valia, bet regis, tai tik likimas...

Vieną kartą šitaip pažaisti, taip, visai neblogai bet kai tokios istorijos pradeda kartotis, manau, kažkas jau negerai...
Papildyta:


Ar tik mes neraminame savęs šitaip galvodamos? O juk pasitaiko, kad, žiūrėk, su tavimi buvo aistra, nuostabus trumpalaikis romanas, jis dingsta ir... veda kita