Ką daryt, kai lieku viena...

Mano draugė į užsienį viena važiuoja. Netgi ne per kelionių agentūrą, o pati perka bilietą, pati rezervuoja viešbutį. Na, ji nemėgsta tų turistinių kelionių, kur pasakoja apie istoriją, architektūrą ir pan. Viena vaikščioja po miestą, fotografuojasi. Jai taip patinka. Važiuotų ir su kokia drauge, bet draugės arba negali, arba nenori tuo metu, kai ji važiuoja.
Taigi galima ir vienai važiuoti, bet jei tau nesinori ar neįdomu vienai vaikščiot, tai nesinori.

na,jei tu studijuoji-tai o kaip kursas?

Man buvo siek tiek panasiai, tik as palikau savo drauga, jis buvo labai pavydus, su daugybe draugiu per ji praradau rysius. Kai nutruko musu rysys, supratau, kad turiu draugiu, bet jos visos arba istekejusios arba turi antras puses ir nebenori klubintis. Tada viska meciau ir isvaziavau i UK. Nepakenciu vienatves, megstu butu su zmonemis, bendrauti, taigi vienatve man butu buvusi kancia, o su ex -dar didesne kancia.
Nezinau ar patarti tau vaziuoti i uzsieni, cia labai priklauso kaip tau pasiseks. Siulau kol kas bandyti, cia susirasti draugiu, juk tikrai turi buti Klaipedoje tavo likimo merginu. Buciau jaunesne ir Klaipedoje, tikrai bandyciau su tavim susibendrauti
Sekmes ir nenusimink, jauna esi viskas dar pries akis, rasi ir draugu ir SAVO zmogu

Man prasidėjo apatiškasis laikotarpis, kai mintys sukas kodėl mane paliko... sako viena,o gal atsirado kokia kita? ir kas svarbiausia, negaliu apie tai negalvot, labai daug verkiu, mama jau siūlo į durnyną. Ji mane palaiko visaip, bet žinot, žodžiai yra žodžiai, savo mintis, ypač praėjus tiek nedaug laiko p oskyrybų, sunku pakreipti kažkur kitur. Rankos svyra ir keliai linksta nuo pamąstymo apie jį ir "galimą" kitą. Vienu žodžiu būsena labai nekokia.
Dėl veiklos.Ar aš neminėjau, kad gyvenime dažnai dalykai vyksta zakon podlast principu. Bandžiau užsirašyti į ispanų kursus- paskambinau į 2 vietas-valio-viena grupė pilna, kita- mokslus pradėjus prieš mėnesį.. nors nusišauk
Ramunita, nekoks mūsų kursas,oj nekoks. turiu širdžiai dvi artimas drauges,bet jau minėjau-viena išskridus, kita - ne klaipėdietė. Vasara tam tikriems kolektyvams, grupėms, "būreliams" yra laisvas laikas, užsiėmimai nevyksta. Tai ką, ir sėdžiu SM... uch, kaip norisi visa tai kuo greičiau išgyventi. O visų pirma- pamiršti jį. Tai ir būtų visa ko pradžia...

Siaip gi dainuoji - tai gal savo grupe turi? tai ciupk juos, ir pasiulyk kur nors kada nueiti O siaip tai zinau, kaip jautiesi, paciai taip buna Noris draugu, taciau nauju susirasti taip sunku O tai tu gal pabandyk paklausyta, ka grupiokai organizuoja? Gal ir nera jau jie tau tokie baisus draugai, bet gal koki tusiuka planuoja, tai eitum kartu ir vis prasiblaskytum... be to, kartais pati nustembi, kaip idomu is tiesu su tais zmonem, kurie anksciau atrode visai ne tau bandyk kviest visus pazistamus kur nors, suorganizuok koki vakareli pas save gal? Mat jei kviesi ir pati siulysies, tai tikrai pasiseks Ir svarbiausia: KUO MAZIAU SEDEK NAMIE! Jau verciau viena eik i miesta, parduotuves, ar kur nors, tik nesedek namie Dabar gi vasara, oras siltas, saulute sviecia, nuo namie sedejimo tik depresija uzeis, o kuo daugiau lauke busi, tuo didesne tikimybe ir kad sutiksi pagaliau kazka, ir kad siaip nuotaika pakils nuo gero oro

Grupiokai ką nors kad organizuotų? Oj, jei aš pasiūlau kur nors susibėgt visiems, tai susibėga, o jei ne, tai visi ir tupinėja kas kur. Daug kas išvažinėja, aišku, bus keli susibėgimai, į kuriuos aš mielai einu, niekada neatsisakau, bet tai taip laikina-tik vienas vakaras Dėl mažiau sėdėjimo namie, beprasmybė- nesėdžiu. nuvariau į akropolį ir apsižliumbiau, nu ir vat Ateis padori vasara leisiu dienas pajūry.. o dabar nieka gera. Pradedu galvot, gal kažkas iš aukščiau čia man kokį išandymą atsiuntė, kad išgyvenčiau ir priimčiau visą šitą sutuaciją tokią, kokia ji yra, kad ir su daug ašarų, skaudžiais prisiminimais ir pan. dalykais. Reik turbūt nebėgt nuo savęs, gi niekur nepabėgsiu...

o tu gal turi galimybę šunį įsigyt? jau beieškodama šunukio susirastum draugų

ne dėkui, su tėvais gyvenu, jokių gyvūnų...

Na tai ir pasiulyk susibegt grupiokams dazniau
Mat jei pati nieko nedarysi, tai niekas ir nepadarys. Juk mes cia tau nesugalvosim kazkokio stebuklingo budo, kaip issigelbet nuo vienatves - cia pati turi stengtis ir bandyti.. bandyk eit i SM susitikimus gal, grupiokus burt - atitrauks mintis bent porai vakaru, o tai jau pradzia...

cia visi siulo begt nuo minciu, pamirst, uzmirst, pakast, uzkast..
o as is panasios situacijos begau kitu keliu.. tam kad eiciau i prieki, grizau zingsniu atgal..
mano draugas pats nusprende pasitraukti is gyvenimo.. ilga istorija, kas ir kaip.. bet man tai buvo smugis, po kurio teko ir pas psichoterapiauta lankytis.. koki pusmeti as kankinausi taip, bandziau ieskotis kuo daugiau veiklos, artimi draugai zinoje mano situacija visaip bande uzimt mane. juolab dar 12 klase buvo.. bet tuo tas "begimo" laikotarpis ne lengvejo, o tik sunkejo. nes kuo toliau, tuo daugiau abejoniu buvo, kad gal kazka darau ne taip siam gyvenime, nes likau viena, be JO, kad tas zmogus man buvo vienintelis ir dabar praradau as ji amziams, kad draugai, noriu as to ar nenoriu, vistiek turi antras puses, o as savaja praradau amziams, ir kad ieskosiu dabar tokio pat zmogaus, ir vistiek nerasiu, ir t.t. zodziu, kuo toliau tuo labiau grimzdau i depresija, o issipasakot negalejau niekaip - nes draugai tiesiog neleido sneket ta tema. tada tiesiog verkiau naktim, kai niekas nemate.
atsirado apatija gyvenimui.. va tada ir supratau, kad krentu zemyn..
ir viena akimirka (aisku ne savo iniciatyva) tiesiog sustojau. ir atsisukau atgal. supratau, kad tas zmogus mano gyvenime buvo tam kad ismokytu mane dziaugtis GYVENIMU, myleti ji, ir tiesiog gerti is jo viska viska, ka jis duoda. ir tai tiesiog buvo mano vienas is gyvenimo etapu, kuriuo turiu didziuotis, o ne liudeti del jo ir nuo jo begti. ir susideliojau i lentyneles, ko turiu pasimokyti is sios nelaimes. priemiau tai kaip gyvenimo pamoka. ir supratau, jog tas zmogus labiausiai visgi nuskriaude save. isejo. o as turiu gyventi, dar turiu daug graziu akimirku sutikti. dar turiu seima kurti ir pensijos sulaukti turiu sypsotis, kitaip pasaulis nesisypsos man. o jei as skleisiu siluma, silta bus ir man paciai..
kvaila gal, bet as visad tikejau, (tik tada, pro asaras, ta tikejima kazkur buvau pametusi).. kad visi zmones, kurie ateina i musu gyvenima, yra tam, kad mes kazko is ju ismoktume..
jie ateina, bet jie turi ir iseiti..

dabar tiesiog turiu daug graziu prisiminimu, pirmu draugystes pamoku, ir pirma meile.. kuria vis dar prisimenu, ir sypsausi..
nors 3,5metu vis dar sunku prie saves prisileisti zmogu..

ir dar tokia auksine mintis..
jog zmogus i gyvenima ateina vienas,
taip pat vienas is jo ir iseina..

Cia tai tiesa, bet senu zmoniu ismintis sako: gimstam vieni, mirstam vieni, o per gyvenima reikia eiti dviese
As manau, kad gyvenime viskas vyksta tik i gera. Be to mano babyte visada sako : Kai Dievas uzdaro duris, Jis visasa palieka praverta langa