QUOTE(Daivaa @ 2007 06 11, 19:49)
Labai įkvepiantis skyrelio pavadinimas - Gyvenimo žiemos ruošia kelią gyvenimo pavasariams
"<...> Turime išmokti paisyti savo būties ritmo. <...> Mūsų gyvenime, kaip ir gamtos cikle, vienas po kito eina skirtingi tarpsniai. Kiekvienas turime savo augimo ciklą su savo pakilimais ir nuosmukiais, vasaromis ir žiemomis, gerais ir blogais laikais. Nuosmukiai ir sausros yra gyvenimo dalis. Tai tarpsniai, kuriuos turime išgyventi, o nauja pradžia yra visad įmanoma.
Kartais būna ir gilesnių, baisesnių žaizdų. Atrodo, kad artėja mirtis. Kai esame sužeisti, linkstame užsisklęsti savyje. Tai mūsų žiema. Žemė tampa sunki. Kartais sąstingis tęsiasi ilgai.
Kaip vynmedis turi būti apgenėtas, kad duotų daugiau vaisių, taip ir kiekvienas mūsų turi būti "apgenėtas". Atslenka širdgėlos ir nusivylimo valandų, kurios yra tarsi sunkūs ir skausmingi genėjimo laikotarpiai, skirti tam, kad galėtų būti daugiau gyvybės. Tačiau kai ateina žiema ir būna labai šalta, kai vynmedis apgenimas, netenka savo šakų, mums būna sunku patikėti, kad ir vėl ateis pavasaris, kad gyvybė tik snūduriuoja ir greitai vėl pabus ir klestės."
Kaip mane šitas straipsnelis užkabino

Žinau, apie ką eina kalba, buvau toje gilioje žiemoje

tai tęsėsi apie porą metų...kai laukdavau nakties kaip atokvėpio...kai sapnų pasaulis man buvo nepalyginamai lengvesnis, nei dienos realybė...Bet iš tos žiemos išėjau jau kitokia, man naujoji AŠ labiau patinka

Daug stipresnė. Ką man tai davė ? Pirmiausia - meilė sau. išdrąskiau save po gabalėlį, dėliojau iš naujo... tol, kol pažinau ir priėmiau. Visą ir su viskuo - savo kūną, savo sielą, savo praeitį, dabartį ir ateitį... kai suvokiau save kaip asmenybę, išmokau taip pat priimti ir kitus žmones. Man tai davė labai daug.
Pritariu Vaižgantei, kad už tokį laikotarpį vėliau padėkosi... Aš jau padėkojau