Įkraunama...
Įkraunama...

Mano dukrytė išėjo

QUOTE(*jolita* @ 2007 09 20, 21:34)
....jūs taip gražiai visos mokat parašyt.... aš nemoku.... iš viso, rodos sugebu tik verkti.....

atrodo, kad laukiau dar vieno angelelio mamytes,...
as verkiau 3men diena nakti, kol radau si skyreli
apsilankau cia , islieju dusia... tu ne viena... cia musu daug...
laikykis, verkiu su tavim, siandien lygiai 5men kai musu angelas pakele sparnus, noriu tiket kad dabar jai geriau... ir vel asaros bega upeliais...
Atsakyti
QUOTE(*jolita* @ 2007 09 20, 21:34)
....jūs taip gražiai visos mokat parašyt.... aš nemoku.... iš viso, rodos sugebu tik verkti.....


Puikiai tave suprantu. O ir matau, dar tau viskas labai šviežia. Atsimenu savo būseną po laidotuvių, kai supratau, kad viskas baigta, kad tai ne baisus košmariškas sapnas, tai realybė, kad nebėra jokios vilties. Net negalėjau įsivaizduoti kaip toliau reiks gyventi su tokiu skausmu. Nieko nenorėjau daryti, tik verkti. Bet po mėnesio grįžau į darbą ir teko susiimti į rankas. Ir nors jau beveik du metai, kaip nebeturiu pirmosios dukrytės iki šiol negaliu kalbėti apie ją be ašarų. Bet su laiku tas skausmas vis darosi kitoks, kažkaip išmoksti su juo gyventi. Norėčiau kažkaip sumažinti tavo skausmą, bet, deja, negaliu, galiu tik palinkėti stiprybės wub.gif
Atsakyti
QUOTE(beana @ 2007 09 21, 09:48)
Puikiai tave suprantu. O ir matau, dar tau viskas labai šviežia. Atsimenu savo būseną po laidotuvių, kai supratau, kad viskas baigta, kad tai ne baisus košmariškas sapnas, tai realybė, kad nebėra jokios vilties. Net negalėjau įsivaizduoti kaip toliau reiks gyventi su tokiu skausmu. Nieko nenorėjau daryti, tik verkti. Bet po mėnesio grįžau į darbą ir teko susiimti į rankas. Ir nors jau beveik du metai, kaip nebeturiu pirmosios dukrytės iki šiol negaliu kalbėti apie ją be ašarų. Bet su laiku tas skausmas vis darosi kitoks, kažkaip išmoksti su juo gyventi. Norėčiau kažkaip sumažinti tavo skausmą, bet, deja, negaliu, galiu tik palinkėti stiprybės  wub.gif

siandien snekejau su bobule savo(jai 90m) ji palaidojus 3savo vaikus: 3dienu dukryte(priduso gimdymo metu), 5metu suneli kuri ateme leukemija ir 32m sunu kaip azuola, kuris bent man dar tada vaikui atrode pats geriausias pasauly zmogus, zuvo tragiskai( tevai nemokejo taip paguost gavus pirma dvejeta kaip jis - dave rubli nors tai buvo pries 25m, negaliu to pamirst)... liko dar 3... sake kad nors dukrytes jau apie 60metu nera sirdi skauda ne maziau nei del sunu, bet tiesiog reik su tuo gyvent... aplanke ji mano angela siandien pirma kart su dovanom- baltom chrizantemom...
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo liudnute: 21 rugsėjo 2007 - 14:40
Nemanau kad imanoma pamirsti... as visada jauciu savo dukryte salia... ji visada bus su manim, gal ir ne taip, kaip noreciau. juk tiek laiko apie ja svajojau, kuriau planus, jauciau savyje ja..ji visada bus gyva manyje.. iras taip painiojuos, nezinau ka jauciu siam vaikeliui kurio laukiu dabar... bijau, kad nebesugebu atskirti, kad tapatinu ja su vaikeliu isciose.. gal pajegsiu tai suprasti ir pasakyti sau, kad cia kitas nestumas, kitas vaikas..
vakar vyras manes paklause, ar ne per mazai jis kalba apie vaika kurio laukiam dabar...tiesa sakant jis isvis apie tai nekalba.,tarsi nebutu. ir kaip sake, bijo pajaust rysi. as suprantu ji, taip saugo save, kad nebutu skaudu...
nezinau, po tokiu ivykiu gyvenime susimaiso viskas, kazkaip nebemoki normaliai reaguot..
Atsakyti
Mielos mamytes,

kazkaip nezinojau prie kurios tiksliai rubrikos prisijugti, o, perskaicius Ajukos zinute, nusprendziau, kad turbut labiausiai tiks cia. Visu pirma, labai tave uzjauciu del dukreles netekties ir taip pat uzjaucia visas mamytes, kurios neteko savo vaikuciu. Labai noretusi buti tik ta, kuri uzjaucia is salies, o ne ta, kuri ir pati ta skausma patyre.

Mano sunelis mire sausio men. Ir man taip pat teko gimdyti negyva kudikeli, todel puikiai zinau, koks tai jausmas.

Nors praejo jau daugiau kaip puse metu ir dabar galiu visiskai ramiai apie tai kalbeti, is tiesu, man daug geriau pasidare ganetinai greitai. Turbut mane visgi kazkas globoja, nes atsirado daug zmoniu, kurie man stengesi padeti ir neleido uzsisklesti savyje. Kazkaip ir tada man norejosi parasyti i foruma, bet nedrisau. Vis delto, dabar manau, kad turiu, ypac, perskaicius mamyciu liudnas istorijas.

Man dar gulint ligonineje gera drauge atnese perskaityti knyga Paramhansos Joganandos "Kaip būti laimingam visą laiką". Is pradziu man atrode, kad ta knygele visai ne i tema, bet po to pagalvojau, kad bus vis geriau ja skaityti, o ne ziureti i baltas ligonines sienas. Turiu pripazinti, kad ji man labai padejo. Atrodo, lyg ir perskaiciau senai zinotas tiesas, bet jos kazkaip stebuklingai man padejo. Veliau ta knygele dar ne karta skaiciau ir rekomendavau kitiems. Zinau, kad tai tik lasas juroje, bet, jeigu man padejo, gal ir jums pades...

Sekmes! Beje, pries rasant sia zinute, savaitgali "tycia" paziurejau, sunkiai, bet galima ja rasti beveik visuose knygynuose. Ir buvau maloniai nustebinta pamaciusi ja Akropolyje mazame kioskelyje, kuris vadinosi "Lotosu jura"... Gal cia atsitiktinumas, o gal taip reikejo...

Laikykites!
Atsakyti
Sveikute. As isgyvenau ta pati. Tikrai zinau ka jauti. Stiprybes ir kantrybes! Viskas bus gerai! Turi buti! Tik sulauk.
Atsakyti
QUOTE(*jolita* @ 2007 09 20, 21:34)
....jūs taip gražiai visos mokat parašyt.... aš nemoku.... iš viso, rodos sugebu tik verkti.....


pirmus tris mėnesius ir aš sugebėjau tik tiek........
ir kaltinau save....................
bet pakeisti nieko nebeįmanoma....... verysad.gif
tenka išmokti su tuo susitaikyti...........
laikykis, pasistenk būti stipri dėl savo dukrytės
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo akedite: 25 rugsėjo 2007 - 16:33
QUOTE(akedite @ 2007 09 25, 17:32)
laikykis, pasistenk būti stipri dėl savo dukrytės

Jei ne Miglytė, nežinotume kokion duobėn abu su vyru lįsti.... bet mums TAIP norisi mažo leliuko.... išlaukta, išnešiota, išsvajota....ir nėra.... žinau, kad dar būtinai turėsim kitą vaikiuką, bet taip sunku išlaukt nurodytą laiką....
Atsakyti
Ajuka, laikykis..........
manau, kad gal truputuką per anksti - pastojai nenurimus jausmams ir emocijoms, todėl taip jautiesi. Stenkis dėl šio vaikelio - dabar tu turi daryti viską dėl jo. Stenkis išvengti liūdnumo, panikos, kažkaip...... Dėl dabartinio vaikelio, tik dėl jo.
Ramybės, stiprybės. Stenkis labai labai. Tau pavyks ir viskas bus labai gerai 4u.gif
Atsakyti
QUOTE(karosiukas @ 2007 09 25, 22:01)
Ajuka, laikykis..........
manau, kad gal truputuką per anksti - pastojai nenurimus jausmams ir emocijoms, todėl taip jautiesi. Stenkis dėl šio vaikelio - dabar tu turi daryti viską dėl jo. Stenkis išvengti liūdnumo, panikos, kažkaip...... Dėl dabartinio vaikelio, tik dėl jo.
Ramybės, stiprybės. Stenkis labai labai. Tau pavyks ir viskas bus labai gerai 4u.gif


labai labai stengiuos...ir dar labiau liudziu,nes neiseina man nieko verysad.gif siaubas, apsizliumbiu del nieko, norisis pabegti, pasislepti... nezinau kur. niekur nera ramybes... ir man ir vaikeliui taip norisi but ramiai, bet as nebegaliu...
per mazai laiko... be ka daryt? gydytoja pasake, kad matyt taip lemta kad apimtu depresija kokia ar pan, tai kaip kompensacija, bet kad as jauciu, kad man negera dabar daug labiau nei kai gyvenau vien mintim, kad netekau savo angelo... dabar istisai vaidenas kad mire ir sis vaikelis. negaliu, nekenciu saves, kad nesusitvarkau.buvau tokia stipri, o dabar baigiu paluzt... verysad.gif
Atsakyti
QUOTE(ajuka @ 2007 09 26, 13:34)
labai labai stengiuos...ir dar labiau liudziu,nes neiseina man nieko verysad.gif  siaubas, apsizliumbiu del nieko, norisis pabegti, pasislepti... nezinau kur. niekur nera ramybes... ir man ir vaikeliui taip norisi but ramiai, bet as nebegaliu...
per mazai laiko... be ka daryt? gydytoja pasake, kad matyt taip lemta kad apimtu depresija kokia ar pan, tai kaip kompensacija, bet kad as jauciu, kad man negera dabar daug labiau nei kai gyvenau vien mintim, kad netekau savo angelo... dabar istisai vaidenas kad mire ir sis vaikelis. negaliu, nekenciu saves, kad nesusitvarkau.buvau tokia stipri, o dabar baigiu paluzt... verysad.gif


Suprantu, kad sunku, bet kiek įmanoma stenkis susiimti, nukreipti savo mintis. Užsiimk kokia veikla. Taip atrodo, kad sunkiau, nes nėštukės jautresnės būna. Aš pati, jau atrodė truputį atsigavusi, o kai pastojau, tai vien nuo minties apie išėjusią dukrytę ar apie tai, kad galiu netekti ir kito vaikučio, žliumbdavau. Atrodė nėštumas niekada nesibaigs. O dabar jo beveik ir neprisimenu. Tad laikykis mažule, pasistenk būti stipri, dėl vaikučio pilvelyje wub.gif console.gif
Atsakyti
dabar man jau net darbas nepadeda, nebegaliu susikaupt unsure.gif
negalvojau kad esu tokia silpna...
jauciuos taip, lyg man depresija butu, esu ja sirgus... atrodo sitas vaikelis turetu man suteikti dtiprybes, bet yra atvirksciai,nekenciu saves...
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo ajuka: 26 rugsėjo 2007 - 13:00