Su mylimu vyru esame kartu jau 6 metai. Labai džiaugemės sužinoję, kad pagaliau sulauksime vaikelio, visada troškau būti jauna mama ir bent tada man atrodė, kad man pavyko. Džiaugiausi kiekviena nėštumo diena, tai labuvo laimingiausios akimirkos mano gyvenime ir pats nėštumas praėjo gana gerai, nei karto neteko ligoninėje pagulėti, tad aš labai džiaugiausi, nes paniškai bijojau ligoninių
suėjus 38 nėštumo savaitėms ėmiau nekantriai laukti savo lelytės gimimo. Tačiau ji vis nesiskubino išsilukštenti. Išaušo gimdymo termino diena. Gegužės pirmoji... Pabudau nuo stipraus skausmo pilve anksti ryte ir apsidžiaugiau: PAGALIAU. Bet mano mylimas vyras dar miegojau tad nutariau palaukti dar porą valandėlių ir pasnausti, o tada jau važiuoti į ligoninę. Tačiau skausmas nurimo ir aš pagalvojau, kad matyt dar ne... Buvo laisva diena, tai išvažiavome į miesta apsipirkti ir papietauti, tačiau bevalgydama kavinėje suvokiau, kad nebejaučiu savo lelytės judesiukų.Pagalvojau; gal užmigo... bet judesiukai neatsirado ir grįžus namo, tad skubiai išlėkėme į ligoninę. Bet jau buvo vėlu - echoskopas nemelavo - mano angelėlio širdelė stovi... mano lelytė mirusi... negalėjau suvokti kas atsitiko. Juk viskas visada buvo gerai... Visi tyrimai būdavo geri. Žemė ėmė slysti iš po kojų, žiūrėjome su vyru vį vienas kito paklaikusias akis ir negalėjome suprasti, kas atsitiko... manyje per akimirką atsivėrė beribė tuštuma ir visą mane apėmė nežmoniškas skausmas. Mane ištiko šokas, nieko nebegalėjau suvokti... Maža to, apžiurėję gydytojai pareiškė, kad gimdymui mano kūnas jau pasiruošęs ir aš turėsiu gimdyti. Dar tik sužinojusi apie savo vaikelio mirtį manyje, aš šaukiau, kad negaliu gimdyti negyvo vaiko, bet buvo laisvadienis ir man pasakė, kad šią savo nuomonę aš galėsiu pareikšti kitą dieną, jei iki to laiko nepagimdysiu pati... Bet aišku aš pradėjau vakare gimdyti... Ir man jau buvo vienodai ant visko, aš nieko nebejaučiau, tik nežmonišką skausmą visur, ir kūne, ir sieloje. Gimdžiau virš 10 valandų. Tai buvo dar vienas siaubas po žinios, kad mano vaikelis mirė. Aplink pilnos gimdyklos gimdančių moterų ir jų verkiančių vaikelių... O aš gimdau ir žinau, kad mano vaikelis neverks.. kad aš jo neturėsiu. Visa plyšau, bet man jau dzin buvo. O mano mergytė buvo tokia graži... kaip gyva. Ir visiškai sveika. Nebuvo nei virkštelės, nei infekcijų, nei apsigimimų... NIEKO. autopsija irgi nieko neparodė. Mes abu su vyru taip pat sveiki. O gydytojų paaiškinimas: na žinote, medicina dar ne viską ištyrę, būna ior tokių nepaaiškinamų mirčių. O gydytojas atlikęs autopsiją pasakė, kad mūsų atvejų neatmestų "blogos akies"....................................Kaip gali mirti sveikas vaikas? Kad termino dieną sustotų širdis? Tiesiog šiaip sau..
Ir už ką? Taip laukėm savo dukrytės, savo spindulėlio ir dabar nieko... Begalinė tuštuma.
Man labai skaudu. Žinau, kad kažkada išmoksiu gyventi su šituo skausmu, bet dabar man niekas nerūpi. Negaliu išsivaduoti nuo sielvarto ir liūdesio. Nuo beprasmybės jausmo.
atsiprašau už galimas klaidas, bet man buvo labai sunku tai parašyti
