Mano dukrytė išėjo

Sveikos...
Manes tai visiskai neguodzia ta mintis, jog turiu ANGELIKA...po zeme...nesijauciu jokia isskirtine, tik jauciu begalini skausma ir tustuma sirdyje...
nebezinau ka bedaryti su savimi...nebezinau, nebeguodzia nei vyras, nei vyresnioji mergaite...tik dabar supratau,kad svetimo skausmo nebuna, kad nepatyrus skausmo,pats negali isgyventi kito, negalvojau,kad taip yra sunku praradus savo vaika...viskas ivyko dar taip nesenai...o dienos atrodo slenka kaip amzinybe...
Musu Melisa gime liepos 15d 4570g ir 60cm...Dar liepos 2oje ziurejo mane ekoskopu ir geras , patyres gydytojas ir nieko jis nemate, nesuprantu kaip...paskui as jau ir pati kvaile nepajutau ,kad judesiu neliko, nesupratau...kaltinu save, nebezinau ka bedaryt, pienas kaupiasi,kad ir vaistus geriu nuo laktacijos mazejimo...istisai verkti norisi, negaliu, tvardausi, nes mergaite klausineja mama kas yra? as nebegaliu, su vyru nekalbam ta tema, skaudu abiem,bijom vienas kito zvilgsniu...kosmaras kazkox...sunku suvokt kas atsitiko, nezinau nei ko griebtis, dar kiti siulo kreiptis i teisma ir pan...ka as ten belaimesiu,juk gyd visad teisus...ekspertai nustate daugybinius placentos infarktus...nes nerstumo metu cukrus buvo 7,3, bet mano gine pareiske kad tai normalu...kaip dbr zinom-tai ir buvo mirimo priezastis...gal kas susiduret su ta pacia diagnoze ir galit daugiau paaiskint???
cia reikia jau leliu gimdyt ir krikstyt, o mes vezames i kapus...skausmas begalinis,iseinant is gimdymo namu verkiau kruvinom asarom...nebetikiu, nei Dievu , nei likimu, vis pergallvoju,kad gal kazka blogai padariau kad mus taip nubaude...bet kodel ne mus, o musu mergaite, ta sunku suvokti labai...namai tokie nemieli ir tusti...ir visos mamos suvezimeliais taip nervina ir slegia (nesupykit)...
patarlit,kas galit,kaip is to issikapstyti,kaip toliau gyventi??? atrodo pulsiu lauktis kito kudikelio, bet argi jis atstos sita?beto ir sveikata kazin ar leistu taip greit, tiek daug klausimu ir tiek mazai atsakymu...

Labutis, as vis irgi klausiu, uz ka mazuciams taip baisiai... mes mamos daug labai daug galime pakelti ir butumem pakele, jei tik musu angeleliai but gyvene... buciau ir ugni ir vandeni perejus... prazioje as ir taip jauciaus kaip tu, patikek laikas apmalsins skausma ir sudelios bent mintis i vietas, nes siuo metu kas vyksta, tai chaosas ir begale kodel... kitas kudikelis tikrai neatstos angeliuko ir niekada juo nebus, to netgi nereiktu pamirsti, musu angeliukai vieninteliai ir nepakartojami ir taip bus visada. jie musu sirdyse...
neuzsidaryk, kalbek, bendrauk, dalinkis... prisijung prie angeliuku mamyciu http://www.supermama...;#entry39052235
Stiprybes ir sveikatytes!

Puikiai suprantu tavo skausmą. Tau dar viskas taip neseniai įvyko. Pirmą mėnesį po netekties aš ištisai verkiau, nenorėjau nieko, nežinau net kaip gyvenau tuo metu. Bet man labai padėjo pokalbiai čia SM su tokio pat likimo mamomis ir plius grįžau po mėnesio į darbą, tad nori nenori reikėjo nustoti verkti ir judėti toliau. Ir nors praėjo daugiau nei 4 metai, bet iki šiol prisimenu viską, tas trumpas akimirkas su dukryte, tikėjimą, viltį ir begalinį skausmą. Svarbiausia nenuleisti rankų, nepasiduoti, su laiku skausmas gal ir nesumažės, bet išmoksi su tuo gyventi, kaip ir daugelis iš mūsų. Galiu tau palinkėti tik stiprybės, nes jokios užuojautos skausmo nenumalšins. Be to tu turi kitą dukrytę, kuriai tavęs reikia, neapleisk jos. Laikykis, susigalvok kokios veiklos, kad ir kaip dabar nesinori nieko, bet jeigu tik sėdėsi ir verksi, bus dar sunkiau. Nenuleisk rankų, atsigauk truputį ir planuok kitą vaikutį, taip jis neatstos prarastojo, bet patikėk, gyvenimui jis suteiks prasmę.
Stiprybės ir neleisk skausmui tavęs užvaldyti

kol kas deja nedirbu, mazoji dar 2,5metuku,tai bunam namie su ja, slegia tos namu sienos, plius is po gimdymo mazai praeje laiko dar fiziskai skauda...tik rytas ir asaros, kazkox kosmaras...as r maniau kad va sustiprejus,po keliu men pradesiu planuot kita vaikuti, taciau gydytoja primigtynai reikalauja palaukti bent metus... plius pasidaryti visus tyrimus ir t.t.
nusprendem su vyruvaziuoti pas psichiatrus, nes daugiau tokio kosmaro neistversiu...tegul kas ka nori ir sako, kad gydytojai nepades, betas tikiu,kad nors kazkiek,nors kazkiek apgydys ta siela...nes gyvent yra neimanoma...vyras isej snd drban,tai sake,kad nera lengva...

Po netekties aš pastojau praėjus lygiai pusei metų, nes taip rekomendavo mano gydytojas, per tą laiką pasidariau visokius tyrimus, bet kaip ir reikėjo tikėtis, pas mane buvo viskas gerai. O tau gydytoja rekomenduoja dėl psichologinės būsenos ar tau cezarį darė, nes man tik pasakė, kad reikia organizmui leisti atsigauti po nėštumo. Iš vienos pusės džiaugiuosi, kad ilgai nelaukiau ir pastojau, bet iš kitos pusės, kai pagalvoju, labai buvo sunkus nėštumas psichologine prasme, nes ta baimė, kad vėl kas neatsitiktų lydėjo visą nėštumą ir neleido juo džiaugtis ir mėgautis. Norėjau tik vieno, kad greičiau ateitų gimdymo diena. Iš kitos pusės nesitikėjau, kad taip greitai pastosiu, nes su pirma dukryte pastojau tik po metų bandymo, o su antra pavyko per pirmą mėnesį, todėl, kai pamačiau teste dvi juosteles, tai truputį buvo šoko. Tiek daug visokių abejonių sukilo, kas bus jei bus berniukas, ar aplamai subegėsiu mylėti kaip visai kitą vaikutį ir t.t.
O dėl ėjimo pas gydytojus, tai jeigu tau atrodo, kad reikia, tai ir eik, neklausyk kitų patarimų, nes tik tu pati jauti, ko tau reikia. Aš išgyvenau be gydytojų pagalbos, nes geriausias mano gydytojas buvo SM, bet mes visi esame skirtingi, kiekvienas savaip išgyvenam savo skausmą.

deja, bet teko gimdyti paciai savo mergaite, apie jokius cezarius nebuvo ne kalbos...verkiau ne is skausmo, o is ne vilties,kad gimdau negyva leliu...pas savo gine nbegrisiu niekada, ieskosiu kitos...nepasitikiu ja ir manau yra jos kaltes,kad taip man atsitiko...turbut geras jausmas ir vel pamatyt juosteles, bet baime tikrai bus didziule, plius beveik 10menesiu vel nesiot, juk ne 3savaites...bus baisu....bet tikrai lauksiu tos dienos...
beje kokius tyrimus dareisi jei atsimeni, nuo ko reikia pradeti?

sveika, xiuke. stiprybes tau.
mano istorija, nutikusi preis tris metus jau, panasi i tavo. buvo tokia pati diagnoze, placentos infarktai. gal ir pre eklamsijos kazkokie pazymiai irgi buvo, bet taip laukto savo pirmojo leliuko, niekad ir neteko parsivezti namo. gimdyti taip pogo teko paciai. nors ziauriai verkiau ir prasiau, kad darytu cezari, bet ne...

as sakyciau pasidaryk kraujo kresuma ir nusedima. nes mano dabartine gydytoja, kai pastojau vel, man skyre aspirina, nors tu tyrimu ir nebuvau pasidarius, bet kaip ji sake, gal but kraujas kiek tirstokas buvo, ir irgi galejo sunkai praeiti per placenta leliukui. o kitus tyrimus manau turetu gyd patarti.
negalvok kaip bus kai vel pastosi kolkas. susikoncentruok i save kolkas, tau reikia sustipreti, atsigauti. o kai pastosi, tuomet zinoma, be didelio dziaugsmo, kartu ir baime nesiosies.
as irgi pastojau po pusmecio.

manau man tex tirtis ir del cukraliges, nes nestumo metu padideja cukraus kiekis kraujyje, turejo mano lelka anksciau isimt is pilvelio ir butu viskas gerai baigesi,ir nuo 2o semestro leistis turejau insulina,kad leliukui neperuociau tos ligos... bet ginei tai normalu...pradziai ir a reiks pakeist...jie susakotas diagnozes,o kad paaiskintukas kaip ir kodel negali...o kaip suporast paprastam zmogui?

zinoma, neprivalai eit pas ta pacia gydytoja, as irgi nenorejau i ta puse net ziuret.
del diabeto, tai pasitikrink kai ne nescia. ir paskui zinoma, velgi reiks kad tikrintu. man irgi dare cukraus kiekio tyrimus, bet mano lyg ir normalus. bet zinau, kad kai kurioms nesciom issivysto, nestumo metu diabetas. ir aisku, jei cukraus kiekis aukstokas, gyd turi atsizvelgti.
ir as taip galvojau, ir iki siol dar galvoju, kad jei butu anksciau, kad jei buciau pati kazka supratus...bet atgal deja neatsuksi. savo dukrytes susilaukiau, 37 sav, mano gyd nebeleido man ilgiau vaiksciot. mano pirmagimis iskeliavo, 37 sav ir keliu dienu.
laikykis saule.

Deja esame cia ir dabar ir laiko atgal neatsuksime bei nieko nepakeisime. o svarstyt visada svarstysime kas galejo buti, jeigu... bet sitaip tik dar labiau skaudiname save, vaisto nuo to nera, nes nori nenori griztame ir grisime atgal... kazkoks uzburtas ratas
labai gerai jei pavyks issiaiskinti priezastis del ko taip ivyko, nes bus galima ateity isvengti nelaimiu... musu atveju deja daug nezinomuju ir tikruju priezasciu nesuzinosim, taip iseina, kad teks vengti visa to, kas galejo liga sukelti, o niuansu tikrai begale...
laikykis ir stiprybes tau... kazkur kazkuri mama teisingai yra pasakiusi: nebera as, nebera jis, esate JUS, o jus - seima, todel isitvere vienas kito, priglaude savo vaikeli prie krutines, visi kartu istverite visas negandas... neisklyskite is kelio!

Mano situacijoje taip tiksliai nieko ir neišsiaiškino, dėl ko mano mergytė gimė nesveika. Gydytojas pas kurį gimdžiau tik įtarė, kad greičiausiai nėštumo pradžioje galėjau pasigauti kokią nors infekciją, kurios požymiai nepasireiškė ir tai galėjo pakenkti tolesniam mano mergytės vystymuisi. Dabar jau tiksliai ir nebeprisimenu kokius tyrimus dariausi, kiek atsimenu tyrė dėl toksoplazmozės, raudoniukės ir citomegalo, nes tai buvo aktualiausia, o ką dar darė kažkaip ir neprisimenu.

labai uzjauciu