Mano dukrytė išėjo

#25
QUOTE(ajuka @ 2007 06 18, 10:33)
Noreciau tuo tiketi, bet kol kas negaliu...
Aisku, reikia laiko, tik jis apgydo zaizdas ir galbut numalsina baimes...

Patikėsi tuo, tik reikia tam laiko. Be abejo, jautriau reaguosi į viską, bet tam ir reikia laiko. Juk negali marinti savo antro vaikelio mintimis, kad jam kažkas irgi gali atsitikti.
Reikia tik laiko, Ajuka. Laikas apgydys ir bus truptį lengiau. Pati pajausi, kada bet tikrai ne anksčiau kaip po kokių keturių mėnesių. Jau vien organozmui reikia duoti atsigauti, o kur dar nervų sistema.......
Patikėk, žaibas du katus į tą pačią vietą netrenkia - gražus pavyzdys, kaip kelios mamytės čia bendravusios dabar augina nuostabiausius kūdikius. Pasiseks ir mums, tik reikia laiko su tuo skausmu susigyventi taip, kad jis nebūtų tavo palydovas taip, kaip yra šiandien. Suprantu - eini ir verki. kai to nebus, o bus tik prisiminimas, tada bus truputį kitaip.
Nesistenk pamiršti, stenkis susigyventi su tuo.
Juk dabar tu tokia laiminga, nes tu turi savo angelą sargą......
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo karosiukas: 18 birželio 2007 - 21:32
#26
labai uzjauciu tevelius, laikykites.
reikia laiko.
viskas bus gerai.
Atsakyti
#27
Labai labai uzjauciu del dukrytes nelaimes. Musu seima pries tris men neteko savo sunelio.
Zinau labai sunku, liudna, skaudu ir isvis zodziais nenusakysi, tiesiog skauda...
Su laiku man ne kiek ne lengviau, tiesiog dabar suprantu, kad auginu dukryte zemeje ir suneli danguje. Kasdiena galvoju, kaip jam sekasi, koks jis dabar butu, taip lyg auginciau ji cia, salia saves.
Pamatysi, su laiku gyvensi toliau, lyg nieko nebutu nutike, bent taip atrpodys is pasalies, tik sirdyje visa laika jausi tustuma del vaikelio, asaros kaupsis, mastysi apie gyvenima ir buti aplamai... ir suprasi, kad kiekvienam is musu si diena gali buti paskutine ir tiesiog pazvelgsi kitomis akimis i gyvenima...
Myliu savo vaikeli-angeleli begalo stipriai. Viena sirdeles dalis gyvena cia-su dukryte, kita iskeliavo kartu su sunumi.
Stiprybes, vistiek kazkada bus viskas gerai smile.gif
Atsakyti
#28
Kaip aš Tave, Jus užjaučiu. Tiesiog nesuvokiamas dalykas prarasti vaikelį. Mintys bėga, o užrašyti nespėju...
Labai labai užjaučiu.

Tikėkit, jog dar turėsit vaikučių, ir ne vieną. O Tu pati verk, čia parašyk, išsiliek skausmą... Truputį aprimus, planuok vėl į ateitį.
Atsakyti
#29
Skaiciau ir asaros byrejo, labai labai tave uzjauciu, tik laikas pades uzgyditi zaizdas, laikykites abu ir sekmes.
Atsakyti
#30
pazystama istorija,panasei buvo mano sesei verysad.gif uzjauciu labai console.gif
Atsakyti
#31
Pamazu gyvenu toliau, skausmas nemazeja, liudesys taip pat, bet tiesiog ismokstu su tuo gyventi, prasidejo jau man tas laikas, kad visa nelaime atrodo kaip baisus sapnas, net nesitiki, kad taip buvo... Bet as zinau, kad dabar tureciau supuot ant ranku savo dukryte...
is tikruju supratau tik viena, kad nieko negali gyvenime suplanuoti, nes gyvenimas gali pasisukti taip, kad visi planai suzlugs... viltys ir svajones taip pat...
o jauciausi tokia laiminga nesiodama savyje savo angeleli ir svajodama, kaip ja supuosiu ant ranku, turesiu savo dalele ant ranku....
o esu viena ir turiu tik nuostabu prisiminima apie laukiama vaikeli ir siaubinga patyrima pie dukrytes netekti verysad.gif
Atsakyti
#32
Labai užjaučiu tave ir tavo šeimą. Linkiu tau stiprybės ir kantrybės.
Kai mano kūdikėlis mirė mano įsčiose, jam buvo 5 mėn. Verkiau, galvojau-kodėl? Atsakymą sau radau.
Viena ligoninės darbuotoja ,,guodė"-,,aš jau 20 metų dirbu gimdymo namuose, o vaikų turėti negaliu. Tai ką man daryti? Turi sūnų, pasigimdysi dar tų vaikų". Skaudu buvo klausytis, nes ŠITO vaikelio niekas negalės pakeisti, jis jau gyveno manyje ir TURĖJO gimti. Buvo laukiamas ir mylimas. Po dviejų priverstinio gimdymo bandymų- galų gale išvalymo su narkoze, gydytojai liepė bent pusę metų saugotis, kad duoti organizmui pailsėti. Saugojomės, bet noras buvo toks didelis, kad po poros mėnesių pajutau - laukiuosi. Nebesigręžiojau į praeitį. Ramiai laukiau savo vakelio, galvojau, kad viskas bus gerai. Tiesiog atsidaviau Dievo valiai, tikėjau ir nebijojau. Gimė dukrytė, dar po trijų metų- sūnelis. Nežinau ką būčiau turėjusi antrąjį. Nepasakė man...Kas benutiktų, gyvenimas eina toliau. Tačiau mano širdyje yra kertelė, kurioje dega žvakelė mano mirusiam kūdikiui, nes kapelio neturiu...
Atsakyti
#33
QUOTE(red40 @ 2007 06 27, 12:46)
Labai užjaučiu tave ir tavo šeimą. Linkiu tau stiprybės ir kantrybės.
Kai mano kūdikėlis mirė mano įsčiose, jam buvo 5 mėn. Verkiau, galvojau-kodėl? Atsakymą sau radau.
Viena ligoninės darbuotoja ,,guodė"-,,aš jau 20 metų dirbu gimdymo namuose, o vaikų turėti negaliu. Tai ką man daryti? Turi sūnų, pasigimdysi dar tų vaikų". Skaudu buvo klausytis, nes ŠITO vaikelio niekas negalės pakeisti, jis jau gyveno manyje ir TURĖJO gimti. Buvo laukiamas ir mylimas. Po dviejų priverstinio gimdymo bandymų- galų gale išvalymo su narkoze, gydytojai liepė bent pusę metų saugotis, kad duoti organizmui pailsėti. Saugojomės, bet noras buvo toks didelis, kad po poros mėnesių pajutau - laukiuosi. Nebesigręžiojau į praeitį. Ramiai laukiau savo vakelio, galvojau, kad viskas bus gerai. Tiesiog atsidaviau Dievo valiai, tikėjau ir nebijojau. Gimė dukrytė, dar po trijų metų- sūnelis. Nežinau ką būčiau turėjusi antrąjį. Nepasakė man...Kas benutiktų, gyvenimas eina toliau. Tačiau mano širdyje yra kertelė, kurioje dega žvakelė mano mirusiam kūdikiui, nes kapelio neturiu...


Mes taip pat labai norime vel laukti vaikelio.. Bet dar per anksti..O as vis sapnuoju,kad laukiuosi, atsibundu ir pamatau,kad deja ne... Dabar jau ima atrodyti, kad apskritai niekada nesilaukiau.. Baisu...
Mes savo vaikelio nelaidojome.. apskritai, savo dukryte maciau tik as.Neleidau niekam jos pamatyti. Kad nesikankintu. Man atrode,kad sis skausmas mano vienos ir nenorejau, kad kiti kentetu. Po visko kremavome.Vienu metu abejojau,ar teisingai pasielgiau,kad neleidau niekam, net vyrui pamatyti dukrytes,nes jauciausi tokia vienisa su savo skausmu... Bet dabar suprantu,kad tikrai teisingai pasielgiau.As isgyvenau ir gyvenu toliau, bet nezinau,ar vyras butu istveres.. ar musu santykiai atsilaikytui pries toki skausma ir patyrima..
Atsakyti
#34

TEGU manęs lieka tiek mažai,kad galėčiau pasakyti: tu - viskas.

Tegu tiek mažai lieka mano valios, kad galėčiau Tave visur aplinkui jausti
ir ateiti pas tave visame kame, ir kiekvieną mirksnį pasiūlyti Tau savo meilę.

Tegu manęs lieka tiek mažai, kad niekada negalėčiau tavęs paslėpti.

Tegu tiek mažai lieka mano pačių, kad jie mane terištų su Tavo valia ir
kad mano gyvenimas būtų Tavo tikslo siekimas - o tai ir yra Tavo meilės pančiai.

R. Tagore
..........................................................................................

Radau gražius žodžius, kurie tiesiog nusako mano liūdesį ir ilgesį...
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo ajuka: 27 birželio 2007 - 17:30
#35
Uzjauciame Jus labai. verysad.gif Tikejimo ir vilties.......
Atsakyti
#36
QUOTE(ajuka @ 2007 06 27, 18:29)
TEGU manęs lieka tiek mažai,kad galėčiau pasakyti: tu - viskas.

Tegu tiek mažai lieka mano valios, kad galėčiau Tave visur aplinkui jausti
ir ateiti pas tave visame kame, ir kiekvieną mirksnį pasiūlyti Tau savo meilę.

Tegu manęs lieka tiek mažai, kad niekada negalėčiau tavęs paslėpti.

Tegu tiek mažai lieka mano pačių, kad jie mane terištų su Tavo valia ir
kad mano gyvenimas būtų Tavo tikslo siekimas - o tai ir yra Tavo meilės pančiai.

R. Tagore
..........................................................................................

Radau gražius žodžius, kurie tiesiog nusako mano liūdesį ir ilgesį...

Labai gražūs žodžiai. Ačiū.
Atsakyti