Planuojam įsivaikinti

ateis tas laikas, nusiramink ir lauk. Nėštumas trunka devynis mėnesius, na bet būna kartais ir pernešioja šiek tiek . Žodžiu lau, o jei jo dar nėra- reiškia TAVOJO dar ir nėra, niekur jis nuo tavęs nepasislėps.

Na, tada mes dvi tokios durnos, aš jaučiuosi labai panašiai. O dėl vaikučio amžiaus, nesu taip tvirtai nutarusi, kad iki metukų (kaip užrašiau). gali būti ir didesnis, žiūrėsim abu su vyru, ką pajausim, suprasim. Bet net neįsivaizduoju, kaip ten bus. Ir kaip ten reikės atsisakyti, jei.....
Na, aš irgi nežinau, kaip ten Alfijos informacija reiktų domėtis. Manau, kad daug tokių norinčių. Kokia čia gali būti pirmenybė mums ar kitam? Nors kaip ten vyksta ir pasiūlo nežinia.

o aš, bent jau taip atrodo dabar, esu tvirta, kad noriu kūdikio, tiesiog labai reikia tos kūdikystės ir mums su vyru ir net mūsų sūnui.

eilė eile, bet galima ir pačiam skambinti, ir ieškoti- neuždausta. Ne visada informuoja laiku tarnyba, visokių kliūčių būna. Tas atsisako, anas galvoja, kažkas kažko laukia.

gal reikėtų savo miesto globos namuose apsilankyti, bet tada rizikuoju suskystėti ir patsivežti didelį ar net du

jei tie dvyniai vilniuje dar neirašyti į įvaikinimo eilę tai tada gali pasisekti gauti vaikiuką be eilės, svarbus kad būtų jau įvykes teismas bet dar neisigaliojes , įsigalioja per mėnesį. taigi per tą mėnesį galite apsisukti

Na, mes dar net neįrašyti į įvaikintojų eolę, nebaigėm kursų. Manau, kad mums tikrai per anksti. Dabar pirma kursai, po to vertinimas.

[quote=linlei,2008 06 22, 18:38]
[quote=GinteZZ,2008 06 22, 19:26]
Supratau tavo mintį ir repliką, viskas tvarkoj.... Kategoriskai nespjaunu ir į pusantrų ar dviejų metų vaiką, tačiau, pasakiau, kad norėtume..... Neturime ir niekada neturėsime savo vaikučio, negaliu patirti nėštumo džiaugsmo, tad norėčiau bent pasidžiaugti pirmaisiais dantukais, žingsniukais ir t.t. , bet tik norėčiau.....tai nėra taip kategoriška kaip tau atrodo. O kaip bus ištikrųjų nieko niekas nežino, lauksiu ir kai pajusim, kad tas kūdikėlis ar jau vaikiukas mūsų, tai jis ir bus mūsų...
[/quote]

Aš kaip ir sakiau, visiškai suprantu norą auginti vaikutį nuo kuo mažesnio, ir taip pat be abejo sutinku, kad kiekvienas pats žino, ko ir kodėl labiausiai nori. Tiesiog man keista, kai netgi situacijoje, kai vaikiukų apie 1-2 metus yra labai daug, o kūdikėlių mažai, tiek daug yra norinčių būtinai kūdikėlio.
Aš nemačiau kaip maniškiui dygo pirmasis dantukas, bet visus 1,5 metų nuo mūsų pažinties, kiekviena diena mums yra pilna "pirmųjų" įvykių. Ir nesvarbu, kas tai bebūtų - ar pirmoji pažintis su skruzdėlyte, ar pirmoji nuskinta žemuogė, ar pirmąkart sudainuoti "Du gaideliai", viskas yra šitoks didžiulis stebuklas... O kiek dar jų laukia
Kas yra tiesa - kad vyresni vaikučiai be abejo labiau pažeisti, ir rizika turėti kažkokių prieraišumo ar kitų sutrikimų yra didesnė. Taigi jeigu bijoma šių dalykų, tada tikrai geriau laukti kuo mažesnio.

Tokie žodžiai kalba tavo naudai. Egoistinius įgeidžius pildo visi, bet ne visi apie tai mąsto.



Mieloji, nesi naivi. Naivumas ne jaunumu nusakomas. Bent man taip pasirodė tave paskaičius.

Vis galvoju, kad reiktų plačiau parašyti. Apie savo išgyvenimus, sėkmes ir nesėkmes. Manau, kad Maniuska atrastų nemažai panašumų. Gal dėl to jai būtų ramiau. O jei ir neatrastų – skausmo būtų ne mažesnio, nei jos parašyme.

Kelias iki vaiko mūsų visų skirtingas. Ir šiek tiek panašus. Nesiskaudinkit, gerosios! Jūs nesat vaiko nevertos! Tik vaikeliai jau yra skausmo persunkti. Kaip ir jūs. Aš nežinau, ar galėčiau išmyluoti didesnį ir skausmo daug turintį vaikutį. Aš nežinau, ar man pakaktų išminties. Nepykti, nebarti, kai jis pasielgia tiesiog nesuvokiamai... Aš buvau laiminga, nes Dievas man skyrė mažutį. Esu su tom, kurios mąsto apie mažesnį, nes manau, kad tada mažesnė tikimybė vaiko traumų. Bet aš tik manau.

Tačiau ir mažas vaikutis vis vien yra gimdytas kitos. Jis NIEKADA iki galo nebus jūsų. Ir mano vaikas iki galo mano nėra. Tik aš dėl to neišgyvenu, nes filosofiškai žvelgiu, kad visi mes niekieno nesam iki galo. Tačiau įvaikinime būna visaip. Įtėviai deda dideles viltis. Jei biologinio vaiko tėvai susitaiko su vaiko keistumais - „nurašo“ juos kokiems nors diedukų ar bobučių bruožams, tai įvaikinę žmonės širdyje gali verkti nesuprasdami vaikučio. Barti, kamuotis patys, o dėl to neišvengiamai kamuojasi ir vaikas. Daug tokių pavyzdžių esu mačiusi. Niekada nesiūlau savo problemas gesinti kito sąskaita.

Aš irgi verkiau, Maniuska. Ir mano vyras verkė. Bet tai praeity. Dabar bevaikystės skausme gyvena man labai artimi žmonės. Įvaikinimas - jiems pažįstamas, mielas, bet ne - SAVAS dalykas. Ne TIK TU, bet ir daug KITŲ gyvena panašiam skausme. Nesi išskirtinė. Mes visi susiję su panašiomis problemomis. Tačiau mūsų šeima dabar gyvena gėryje. Man taip atrodo. Man atrodo, kad mums gerai ir tikiuosi, kad mūsų mažasis stebuklas (kuris jau beveik su manimi lygus) nepasakys kažkada kitokios nuomonės...

Ir negalėčiau nė vienai pasakyti: „nedaryk - nevaikink“, nes ir aš nežinau ir neatpažįstu savo motyvacijos tada. Labai norėjau, labai domėjausi, daug klausiau ir nedaug kalbėjau. Man atrodo, kad man labai padėjo geri žmonės. Net ir iš spaudos susirinkdavau kas buvo man reikalinga.


Visoms visoms linkiu sėkmės

Ir mums taip buvo

Kaip gera, kad musu cia daugeja, kad siandien radau daug nauju minciu.
Kaip gera, kad sis skyrelis burbuliuoja, o ne tyvuliuoja kaip apmirus pelke, kaip buvo pries pusmeti ar daugiau.
Apie i vaikinima daug galvoju, norejom isivaikinti dar pries savo nelaime, bet..sutrukde pastojimas. Mes ka tik padavem pareiskimus. Abejoniu del isivaikinimo neturim, bet manes kazkaip irgi neaplenkia ta mintis, kad tai darome ir is savo egoistiniu paskatu taip pat. Buciau visai neatvira sau, jei sakyciau, kad ne. Gana gerai zinau, kas tai yra vaikai. Man paciai teko dirbti siemoje, priziureti 3 mergytes. Mylejau jas be galo, ir jos mane mylejo.Sutarem labai gerai, nors mesti ta darbeli norejau keleta kartu. Kazkaip pajutau, kad viena diena ivyko luzis. Ne tik as jas priemiau kaip asmenybes. Greiciausiai ir jos suprato (nors tai liecia vyriausia), kad reikia kazkaip sutarti, susitarti. Tik tiek ramiau, kad esu tikra, kad tikrai galima myleti vaika visa sirdimi, nors jis ir ne is tavo pilvelio.
O ivaikinto vaikelio mums be galo reikia. Niekada su vyru neisivaizdavome gyvenimo be vaiku. O mums jo(tiksliau ju, nes noreciau bent keturiu) taip reikia, nes turim tiek daug meiles, o atiduoti ner kam. Turim daug daug visko prikaupe sirdyse, kartais atrodo sprogsiu. Turim gana daug laisvo laiko ir atrodo, kad be vaiku jis bega veltui, turim dideli kiema, bet jis toks tuscias. Atrodo, visas gyvenimas tusciai eina. Kartais net nesijauciu moterim, neturedama vaiku.
Bet kartu eina ir baime. Tiesiog tokia pati naturali baime, kaip ir visos, kurios kyla is nezinios. Negaliu buti tikra, ar tikrai sugebesiu. Ar tikrai viska padarysiu teisingai. Bet zinau, kad to be galo noriu. Negalvoju apie tai, kad vaikelis kazkada gali mane apvilti. Galvoju, ar neapvilsiu jo kaip mama. Nors visiskai suvokiu, kad galiu duoti tam vaikeliui tiesiog normalu gyvenima, koki as isivaizduoju.

Maniuska, juk žinai, kad neabejoja tik kvailiai. Man norėtųsi tave padrąsinti. Aš gana paprastai galvojau, kad jei noriu įvaikinti tik dėl to, kad mums būtų gerai, tai gerai niekada nebus. Bet jei iš visos širdies noriu pasidalinti su mažu žmogučiu mūsų namų šiluma - tai elgiuosi gerai. Man niekada nebuvo suprantamas aplinkinių susižavėjimas mūsų drąsa, o dar labiau pasakymas: "kaip vaikams pasisekė". Nuoširdžiai sakau - niekad to nesupratau. Juk tai mums pasisekė, kad jie yra su mumis... O jei jau dar banaliau tariant - sūnus galėjo tarkim, būti įvaikintas užsieniečių... na, gal materialiai turėti daugiau... Esu dėkinga vaikams. Mes suradom vieni kitus. Mums visiems gerai. tiesa, vaiko nesirinkome. Na, prašėme iki metukų, bet galėjo būti ir kitaip. Galėjo būti ir kiek vyresnis. Gerokai ūgtelėjusiam mažiui aš nebuvau pasirengus. Tai tiesiog žinojau. Manau, kad elgiausi teisingai. Tačiau nei lytis, nei akių ar plaukų spalva buvo visiškai nesvarbi. kai ėjau pas vaikutį, težinojau jo amžių ir lytį - nesvarsčiau ar jį pajausiu. Tiesiog žinojau: viso kito aš nesirenku. Kai vaikas gimsta - irgi nesirenkame. Ir ne kiekviena mama iš karto pamilsta savo naujagimį. Būna pogymdyvinių depresijų ir kitokių dalykų.