Ai, nu dėkit jūs kokias norit foto. Tik kai pasigirdo mamų, kurios pasakė, kad ne viskas joms čia och ir ach, jos gavo per nagus. Tai vat todėl ir paaiškinom savo poziciją. Bet kaip matau, to aiškinimo rezultatai nuliniai. Čia kažkas parašė, kad mes gal vaikų neturim ar jų nemaitinom.

Aha. O vat ta nuotrauka tualete mums nepatinka todėl, kad mes į tualetą nevaikštom.
Jūs apskritai turit bent minimalius kriterijus atskirti gražiai foto nuo nevykusios? Visos foto, kur jūs neužsimerkę ir nesimato fotografo pirštų- liuks? Pažįstu vieną veikėją, kurio albumai sprogsta nuo foto. Atsivertus juos- nykuma. Mat jam labai gaila išmesti foto, kurioje bent kažkas matomas.
O kas matė, kaip dirba žmonės, nepasiklydę fotografijoj, tas žino, kad gali būti, jog iš šimto kadrų tiks tik pora. Turiu draugą (ne fotografą), kurio foto po kelionių yra apskritai kažkokia fantastika. Jei kokie žmogeliai po kelionių dusina pluoštais fotografijų su savo feisais paminkų ir fontanų fonuose

, tai tas draugas atsiveža tik 3-7 foto. A4 formato. Grįžo iš Paryžiaus: vienoje foto- aplijęs stiklas ir per jį matoma lietuje su skėčiu dviračiu važiuojanti prancūzė, sulytais palaidais plaukais, susigūžus, bet besišypsanti . Kitoje- prancūziškos lauko kavinukės vaizdelis, su senuku, parimusiu ant prancūžiško laikraščio su puodeliu kavos ir prancūziška bandele. Trečioje- atsiminimas iš prancūziško baro- pianinino klaviatūra ir judesy pagauta tamsiaodžio muzikanto ranka, pridūmavęs fonas... Dar keletas vaizdelių. Jausmų, įspūdžių, nuotaikų.
O vat kažkam Paryžius - jis pats prie Eifelio bokšto. O vaiko maitinimas- žindyvė su vaiku belekur belekaip. Oi, nu stovėjo milijonai prie to Eifelio. Ir žindė savo vaikus milijonai. O ką naujo jūs galit pasakyti savo foto?
Mes ne tik žindymo estetiką skirtingai suprantam, bet ir vykusios foto kriterijai mums visiškai skirtingi.