QUOTE(arabela @ 2008 04 07, 15:50)
Oi zuikeliai,kaip man artima ši tema...kaip puikiai brangios pamotės suprantu jūsų vargelius ir jausmus.Nes pati esu Pamotė.Niekada net nesapnavau,kad ja tapsiu,bet ...Mano patirtis nėra gera.Ir iš karto noriu pasakyti,kad jeigu tik galit išvengti tos pamotystės,tai venkit-sutaupysit daug sveikatos.Mūsų šeimynėlė sudėtinė-jo vaikai,mano vaikas ir mūsų vaikas
Kaip juokais sakydavau:bus taip-tavo vaikai su mano vaikais muša mūsų vaikus
Tačiau išėjo kitaip.Jo vaikai ir mano vaikas myli mūsų vaiką,bet jo vaikai nekenčia mano vaiko.Žodžiu mano vaikas iš pirmos santuokos jiems yra kaip bjaurusis ančiukas.Jie galima sakyti atvirai jį ignoruoja.Man plyšta dėl to širdis.Pačioje pradžioje buvau nusiteikus optimistiškai-maniau viskas su laiku susitvarkys,apsitrinsim,suartėsim.Nuo pat pradžių jutau šaltuką ir savo asmeniui,bet labai mylėjau jų tėvą ir tikėjausi,kad ir mes vieni kitus jei ne pamilsim,tai pamėgsim.Tačiau laikas eina,o šiltų jausmų taip ir neatsirado.Deja.Bandžiau būti visokia;ir draugiška,ir motiniška,ir šalta(taip bandžiau parodyti,kad netoleruoju jų elgesio).Stengiausi neišskirti nei pirkdama,nei girdama,nei bardama.Nors tiesą sakant bartis privengiau,juk taip sunku pernešti tuos barnius.Gyvenam pas mane,buityje jie nepadeda niekuo.Viską darau tik aš,jei ką nors liepiu pasidaryti patiems sulaukiu baisaus nepasitenkinimo ir surauktų grimasų.Kiekvienu patogiu momentu pademonstruojamas šaltumas ir arogancija,ypač mano vaiko atžvilgiu.Kalbėjom ne kartą apie tai su vyru,bet jis sako:
aš jų nepriversiu mylėti.Išgyvenu pragarą kasdien.Nors pas mus nesigirdi riksmų ir skandalų,bet gyventi nejauku.Žinau,daug kas pasakys;matyt pati daro kažką ne taip.tačiau atsakykit sau sąžiningai,kiek ilgai ištvertumėt matydami,kad jūsų vaikas yra neapykantos auka?
Pasakyciau, kad priversti myleti negalima nieko, bet gerbti siuos namus ir mano vaika yra privaloma, nes as gerbiu ir tavuosius.
Papildyta:
QUOTE(LinetaBlue @ 2008 04 02, 11:41)
Dabar viskas lyg ir gerai, graziai bendraujam toliau. Bet vakar as bandziau jam paaiskinti, kad as ju niekuo nekaltinu ir kad jis negali prie vaiku ant manes staugti, nes as aplamai jiems tuscia vieta patapsiu, bet jis nesupranta to 
jis mano, kad as pries juos nusistacius ir tipo ka jie bedarytu, tai man visada blogai. Bet taip juk nera, nes as suprantu, kad man reiks visa gyvenima tuos vaikus matyti ir bendrauti su jais ir neesu suinteresuota pyktis. O jis nesupranda, nes jaucia kalte, kad vargsiukus paliko gyventi su mama ir issiskyre 
siaubas, na ir kaip toliau viska delioti i vietas?
nu kas pas tave per vyras
nu nepyk bet idiotas, tiesiog atrodo, kad jam niekas nesvarbu tik jo vaikai..... uzsiaugins tokius velnius besigailedamas ....... kol apsiks ant galvos ir dar toleteko paprasys
Ir aplamai jis neturi jokios teises ant taves staugti , ar prie vaiku ar ne prie vaiku, suauge esat galit ir normaliai kalbet, kas cia per staugimai
, as jam pasakyciau, jei as buciau pries tavo vaikus nusistacius, jie cia negyventu,,,, ir man atrodo, kad visa problema ne vaikuose, o tavo vyre, skystimelis geras, kad negali susitvarkyti su vaikais ir skaudina mylima moteri.....
