Kai į vestuves reikia kviesti tuos, kurių nenori

Bet va yra kas kviecia ir pagal "LYGIO" kriterijus, kai mano pussesere tuokesi, apie jos vestuves suzinojau gan velai, ir labai buvau nustebinta bei nuvilta... Zinot, kas buvo sukviesti, tolimesni giminaiciai...Su kuriais gal karta i metus tesusitinka..ir bendravimas nera artimiausias toli grazu.. Vestuves buvo kuklios, vakariene tik.. O kodel buvau nuvilta?? Todel,kad mes: pusbroliai, pusseseres uzaugome visi kartu leisdami vasaras pas mociute, prazaidem visa vaikyste kartu, vadinome vienas kita broliais ir seserim, o dabar nei vieno is musu nekviete.......nors ir lig siolei mes bendraujame, kad ir reciau.. Maniau esame labai visi artimi.. bet va esme, kad tie tolimesni giminaiciai "Aukstuomene" ir nuotakos teveliai susikviete juos turbut, kad atstovautu gimine.. pasirodyti juk reikia, kad mandresni negu jaunikio seima... O ir dovanu dosnesniu turbut norejo... Tik ta "ausktuomene" is ju taip pat juokesi ir buvo be galo nustebe kai suzinojo, kad artimiausiu pusbroliu ir pusseseriu, net kriksto mamos nekviete, o va juos pakviete...Visi akivaizdziai suprato isskaiciavima..
O as tarp kitko pakvieciau ta pussesere i savo vestuves ... Kad irodyt, jog man nesvarbu koks zmogaus statusas... Ir kokias dovanas jie man gali atnesti.. Zadejau nekviesti, nes lyg siol jauciu ta nusivylima, bet pakvieciau is kazkokio principo

cia is patirties zinokit sakiau pas mus uz ta 100 ir trise atejo ir tam treciam nei kostiumai, nei kas rupejo
Is esmes niekada gyvenime nesakyciau nei puses zodzio, jei nekviestas ateitu koks itin mielas zmogus, kurio nekvietem del to, kad, pvz., nezinojom, ar bus Lietuvoj, na ar kažkas pan. Neskaičiuočiau nei kasnio, nei kažko kito, o itin džiaugčiausi artimu žmogumi. Bet kai tavo šventėj dalyvauja visiškai svetimas žmogus (ir net ne vienas), o tu nekvietei kažkokių kitų žmonių, kuriuos pažįsti (jie tau mieli, bet nėra patys artimiausi), nes taupei.. tuomet sutikite, kažkaip nekaip


Papildyta:

Žinau, pasitaiko tokių įdomu kaip dabar jaučiasi pati ta Jūsų pusseserė
Aš dar kartais pagalvoju - nu gerai, jau įvyko tokia situacija, nu pasikvetė tėvai ką norėjo, pats tapai tik gražia dekoracija jų vizijų šventėj.. bet taigi galima paskui susirinkt visus visus savo artimiausius žmogiukus, atsiprašyt jų dėl to, ir tiesiog kažkaip kitaip nebe formaliai atšvęst juk irgi išeitis...

Sveikos... Aš susidūriau kiek su kitokia situacija... Ir dabar esu baisiai pasimetusi...
Žodžiu turiu draugę, su kuria nuo kūdikystės bendraujame, visada ją laikiau geriausia drauge, kuri apie mane žinojo viską. Gyvename skirtinguose miestuose. Nuo mažens visada svaigdavome kaip mes dalyvausim viena kitos vestuvėse ir pan. Taigi... aš pati ruošiuosi tekėti ir aišku noriu, kad ji taip pat dalyvautų mano vestuvėse. Prieš savaitę susitikome, norėjau įteikti pakvietimą iš šiaip papliotkint... Ji prasitarė, kad kiek daugiau nei po mėnesio išteka, kvietimo dalyvauti vestuvėse nesulaukiau. Ir nors puikiai suprantu, kad tik ji pati sprendžia ką kviesti ir jei jau nekviečia, tai nėra ko įsižeisti, manau tam ji turi savų priežasčių, bet jaučiuosi įskaudinta. Savo kvietimo jai taip ir neįteikiau. Nežinau kodėl gal buvau priblokšta, kad apie jos vestuves, kurios bus po 5 savaičių, sužinojau paskutinė... Be abejo savo kvietimą įteiksiu, bet kai man praeis šokas. Bet dabar nebežinau kaip man elgtis... Ar važiuoti jos sveikinti prie bažnyčios (daugiau nei 200 km), o gal tik nusiųsti pasveikinimą? Jei važiuosiu, tai specialiai dėl jos, o paskui apsisukti ir per pusę Lietuvėlės važiuot atgal namo? Pati situacija tikrai bjauri man... o dar ir giminės klausinėja kodėl nekvietė manęs (jie gyvena netoli jos ir bendrauja su jos tėvais).

na ssituacija ne kokia as tik numanau, kaip skaudu turetu buti.. ar pati sakeisi del savo vestuviu, kaip ji reagavo? Gal jus nutolusios, o ji dideliu vestuviu nekelia, tai tik artimiausius kviecia? ne?
As nezinau, vietoj taves net nebeduociau kvietimo?.......
Papildyta:

Na svarbu man dabar kaip as jauciuosi, o jauciuosi be galo gerai, kad pati sugebu sau issikelti vestuves, ir kad pati sprendziu ka kviesti... ir kad per mano vestuves nebus nuobooodu, bent jau taip tikiuosi.... nes dalyvaus mano artimiausi draugai, ir keli giminaiciai...

Sakiau, kad susižadėjom ir kad ruošiamės tuoktis... bet nesakiau kada. Tiesiog po tokio akibrokšto nebeišdrįsau... Laiko dar nemažai yra, tad pakviesiu vėliau. Tiesiog ji turėjo būti pirmas žmogus, kuris tai sužinojo po tėvų, seserų ir brolių. Pasijaučiau, kaip su šlapiu maišu gavusi... Kai pasakiau, ji sureagavo normaliai, pasveikino. Bendravom kaip ir visada anksčiau... Atsisveikinant dar paklausė ar atvažiuosiu iki jos vestuvių...
Žinot, jei ji keltų mažas su pačiais artimiausiais vestuves, tai tikrai nei pykčiau, nei dar kažkaip blogai jausčiausi... Bet vestuvėse svečių bus ne 10 ar 20. Tai bus normalios, nemažos, dviejų dienų tradicinės lietuviškos vestuvės, kur giminaičių bus tikrai mažiau nei draugų... Tiesą sakant nežinau nei ką begalvoti...
Kol kas manau, kad vis tik pati į savąsias ją kviesiu, bet ne be į poras. Žinoma, dar nežinau ką apie visą šią situaciją galvoja mano busimasis, tikiuosi, kad jis nebus prieš. Gal aš ir naivi, bet vertinu ją kaip gerą draugę ir norėčiau ją matyti savo vestuvėse. Vis tikiuosi, kad ji tokiam sprendimui turi svarią priežastį. Tik manau liksiu jos nesužinojus, nes tikrai neklausiu. Nenoriu, kad ji pagalvotų, kad aš pati siūlausi... Gal kada po kelių metų...
Galvoje tokia minčių kratalynė... Jaučiuosi taip, lyg brolis nekvietų į savo vestuves. Juk mes augom kaip seserys - nuo lopšio laikų esam kartu. Visada artimai bendravom. Visada ji man buvo pati artimiausia draugė.
Gal būtų lengviau jei ji būtų pasakiusi, kad dėl tokių ir tokių priežasčių ji negali manęs kviesti, tikrai būčiau supratusi ir nesijausčiau taip sumautai. O dabar... Net mano giminaičiai tai žino beveik pusmetį. O dar tos įkyrios mintys galvoje sukasi - gal aš ją kaip nors įžeidžiau, įskaudinau....

Dabar man didžiausias galvos skausmas ar važiuoti jos sveikinti, nes į tą mestą (virš 200 km) važiuočiau specialiai dėl tų vestuvių, o paskui pasveikinus reiktų grįžti namo (iš viso apie 500 km)

Mano nuomone reikejo iteikti kvietima, tada jinai suktu galva kaip neapgalvotai pasielge taves nepakvietusi, o tau butu ramu. O dabar kankiniesi nezinodama ka daryti,,,
Papildyta:
Mes kvieteme tuos ka norime matyti, giminiu daug neturime tad keleta zmoniu kuriuos "reikia" kviesti pakvietem ir nesukom sau galvos, bet kai buvo uzsiminta apie tolimesnius giminaicius, pasakem, kad jeigu nori, kad jie butu, norintys susimoka ir pakviesim. Ir taip jau bus 60 zmoniu, deja daugiau neiseina pagal suplanuota biudzeta, o vestuves daromes grynai is savo pinigeliu. Tad ir nesukam galvos reikia-nereikia
Isvis norejom iki 30 kviest, bet darant sarasa ka noretumem matyti susirinko dvigubai daugiau

aš nevažiuočiau, išsiusčiau sveikinimą paštu.. gražu, nuoširdų, bet paštu

Visa ši situacija išsisprendė gana paprastai. Penktadienį gavau gana pigius bilietus į Paryžių. Taigi keletą dienų iki draugės vestuvių išskrendu į meilės sostinę, ir ten praleisiu beveik savaitę Paprašysiu, kad pusseserė pagamintų gražią atvirutę, parašysiu gražų sveikinimą ir išsiūsiu paštu iš Paryžiaus.

Tai geriau is Paryziaus kokia nupirk ir issiusi

O mano tokia istorija: mano geriausia drauge pakviete mane i savo vestuves, bet... mane viena be mano vaikino, su kuriuo tuo metu draugavome apie 3.5 metu, ir kuris beja ja su jos vyru supazindino. Isizeidziau, i vestuves neejau, tik pasveikinau prie santuokos rumu. Pasirodo vyrukai musu kazko nepasidaline buvo. Dabar planuoju savo vestuves, aisku jau praejo 5 metai ir visai nepykstu ir kviesiu abu, bet ir nesigailiu kad neejau i ju svente, nors irgi budamos paauglemis svajojome, planavome kaip ir ka darysime per savo vestuves, zinoma kartu...

O ką manot apie tai kad mudvi su puske anksčiau labai gerai bendravom o dabar isvis nebendravom keletą paskutinių metų o dabar ji vos neužpyko, kad nepakviečiau būt pamerge savo vestuvėse, aš ja pakviečiau kaip svecią
norėjau ją pakviest pamergę bet taip gavos, kad nereikia dar vienos poros, be to ir pabrolio tektų jai ieškot
nežinau kažkaip negerai jaučiuosi jaučiuosi netgi kalta dėl to