Papasakosiu ir as kaip man buvo su naujagimiu ir suniu.Turejau koli veisles kale-mano svajoniu veisle,kurios norejau kai tik pamaciau.Kai gime dukrele,suniui buvo jau 4 metai,tad baiminausi jo reakcijos i nauja semos nari,nors kale pati dresavau,buvo begalo paklusnus ir gereas suo.Vos parsivezus leliuka i namus suo prileke kartu su visais namiskiais pasidziaugt,is toliau leidom jai apziureti leliu,pauostyti,po kiek laiko leidom ir prieiti.Suns reakcija buvo nuostabi-ji suspaudus ausis,makaluodama uodega gerinosi visais imanomais budais prie vaikucio,sekiodavo is paskos kai ji nesiodavau,net miegoti pradejo tik prie mazosios loveles,nors pries tai parpdavo mano lovoje kartu su manimi.Dar kelis menesius vis baimindavausi palikti juos vienus kambaryje,bet jokiu,net menkiausiu rupesciu mano keturkojis nesukele,o veliau ,pradejus dukrai vaikscioti,tapo puikiausiais zaidimu draugais.Nors manoji koli mano dukra labai mylejo-leidosi pesama,tasoma,krapstinejama ir jodinejama,-kitiems vaikams leisdavo kur kas maziau ir urzgimu parodydavo kad nebenori buti tasoma.
O del plauku-tai vaikui juk naudinga patirti vadinama"purvo terapija",kad organizmas priprastu netik prie steriliu namu

,o be to,kas tie menki nepatogumai,palyginus su tuo,ka gauni augdamas kartu su sunimi