Šuo ir "naujas" vaikas

Mes laikome amerikietišką kokeriuką. Kai gime dukrytė jam buvo 5 metai. Parsivežėm namo ir galvojam kas bus, ogi nieko jis tik labai norėjo aplaižyti. Bėda buvo pirmą mėnesį kai ji užvergdavo, tai jis kaip išprotėjęs staugdavo ir bėgdavo pas mane pas ją, ir kol nenueidavau nenusiramindavo. Paskui priprato, nusiramino, bet ir šiandien, kai mažoji pabunda mane šaukia jis pirmas pas ją nulekia. Yra krimstelėjęs jai už tai kad jį labai kartais žiauriai tampo, bet po to kai gavo į kailį daugiau taip nedaro. O ir mažoji jau supranta kad taip negalima.

man tai nuostabu iki begalybės, kai žmonės tokius dalykus rašo į forumą, lyg didžiuotųsi ar dar ką suprantama, kad galbūt neišeina turint vaiką ir šunį sužiūrėti jų kiekvieną minutę, bet nors neaprašinėtų tokių situacijų, nes atrodo kaip čia pasakius... gerai, dar, kad nepridėta, jog vaiaks pirštus į akis sukiša, būna ir taip

Reikės paskaityti visą šiuo metu ir mums aktualią temą. Po mėnesio atsiras gyventoja nauja namuose, turime Stafordšyrę, galvojame kaip jos susidraugaus. Draugės, kurios turi ir atsiveža pas mus savo vaikutį, slepia nuo šuns, prašo ją uždaryti. Mūsų kalytė panikuoja...Bijom kad neimtų panikuot gimus kūdikėliui. Tikimės kad jos susidraugaus

o GAL yra kokių pažystamų kurie nebijotų leist susidraugaut vaikui su šuniu?
manau būtų gerai taip, bet kai atsiras vaikutis tik neuždarinėkit šuns, labai mylėkit abudu, leiskit apuostyt,neišveškit kur nors šuns, nes tokiais atvejais dažnai ir būna,kad nesutaria..

Reikia leisti suniui apuostyt, neslepkit. As asmeniskai savo draugem pasakius bijot sunio, ner ko pas mus eit. Mano namai ir mano tvarka! Ir ka jus galvojat, visos eina, ir pasirodo niekas tu sunu nebijo. O jei ir bijo, po to apsipranta. As savo suniui psichikos tokiomis vistomis negadinu, cia ne musu problema, o tu zmoniu. Pats laikas ismokti bendrauti, gi Europos sajungoje, tikriausiai esam viena is labiausiai atsilikusiu tautu, sunu ir kaciu atzvilgiu.

Beje, jei šunį visada uždarysit kai ateis kas nors, jam tai asosijuosis su nemalonomu,gal bausme, tai nekaip veiks šunį, tad riek ieškot problemos sprendimo, antraip jis gali pykty ant svečių,vaikų ir tada jau gali būt puolimas..

Papasakosiu iš savo patirties. Vaikas be galo trokšta augti su gyvunėliu. Kai buvau maža rinkdavau visokius gyvius iš lauko ir uždariusi stiklainyje augindavau (net pelę kartą buvau pasigavusi ir kokią savaitę auginau trilitreke, kol aišku pamatydavo mama ir paleisdavo juos atgal lauk. Bendravimo su gyvūnais tikrai labai norėjau. Vėliau turėjau žiurkėną, gyvendavo jis pas mane visai gerai, prižiūrėdavau, patvarkydavau, aišku ne visada laiku ir be mamos paraginimo, bet vis dėl to norėjau jį laikyti ir stengiausi. Nors auginau ne dėl to, kad man jie labai patiktų o dėl to, kad tik juos leido auginti (ir tai tik vieną), vėliau kai išvykau atostogoms jis nudvėsė, žinau, kad iš senatvės nes jau ir taip buvo nugyvenęs daugiau nei sako, kad jie gyvena. Buvo labai gaila. Tačiau troškimas augti kartu su gyvūnu niekur nedingo. Praėjus daugiau laiko norėjau akvariumo - neleido turėti, susitaupiau - vistiek nusipirkau. Aišku velnių gavau kaip pupų, bet vertėjo. Tada dar mažiuką turėjau, dabar jau didesnį, bet vis dar turiu, noras auginti žuvytes niekur nedingo, ir atsakomybė už jas taip pat niekur nedingo. Visalaik nuo pat vaikystės norėjau šuns, bet čia išvis buvo svajonė iš fantazijos šalies, nes tėvai labai prieš šunų auginimą namuose. Prasidėjo mokslai, išvykau gyventi atskirai. Prieš gerus metus laiko pradėjau labai domėtis šunimis, visa jų elgsena, viskuo viskuo tiesiog. Žinojau, kad praeis daug laiko kol turėsiu tiek lėšų, kad galėčiau laikyti šunelį, bet dabar tokį turiu, džiaugiuosi nes išsipildė labai didelė gyvenimo svajonė.

Sesuo neseniai įsigijo kačiuką, net jos vyras kuris apskritai nelabai myli gyvūnus ir sakė kad nesirūpins nei kiek, pamilo jį labai. Į visą šeimą tas gyvunėlis įnešė labai daug džiaugsmo. Mažoji mergaitė naktimis per miegus juokdavosi lygiai taip pat kaip žaisdama su tuo kačiuku. Vyresnysis sūnelis irgi pasidarė ne toks grubus koks buvo. Pati sesuo labai ilgai dvejojo, bet mano paskatinta pasielgė teisingai. Dabar ji pati visiem pasakoja kiek daug į šeimą įneša gyvūnėlis.

Tad aš tik už vaikų augimą kartu su augintiniais

mes auginam Amerikieciu buldoga, ji isigijom 3menesiu, o dukrytei tuo metu buvo siek tiek virs metuku, tai kartu augo, ir dabar puikiai sutaria, suo kieme net pro vaikus negali praeiti, o jei koks vaikas verkia, tai tuoj persikreipes ziuri, ar ne musu dukryte.
Man kazkaip atrodo geriau pirma vaikutis, ir tik veliau suo seimoje, na bet cia tik mano tokia nuomone.
Turim AB, visiems atrodo kad jis ne suo, o zveris, bet drisiu tam priestarauti, manau, kai suo nuo mazens auga su vaiku, tai ir suo visai kitoks isauga.

galiu pasakyti tik tiek-klausydami savo draugių padarėt sau meškos paslaugą, nes šuo panikuoja todėl, kad kai į namus patenka kažkas ko jis nepažįsta jūs nesupažindinat jo su situacija o slepiat, uždarot. Ką jaučia šuo-tas naujas padaras namie-grėsmė, net gaujos vadas-jūs, nervinatės, slepiat jį. Šuo jaučiantis grėsmę atitinkmai ir reaguoja. Pati auginu šunis-turi veislyną, didelius-vokiečių aviganius. Vaikų irgi matot kiek yra. Žinoma buvo ir pas mane pažįstamų kurios ateidamos į svečius kėlė sąlygą-uždaryt šunis, nes žiauriai bijo. Vis tik atsakymas pas mane buvo vienareikšmis-šunys yra mano gyvenimo dalis, mano šeimos dalis, aš niekur jų neuždarinėsiu. Nieko-ateidavo ir džiaugdavos. Net supykdavau dėl tokių prašymų-o jei kitą kart mano vaikas nepatiks tą irgi uždaryt reikės?

Visiškai sutinku su šia nuomone, jiem gal jsi tik šuo,o jums šeimos narys.
Kadangi buvo šuo uždaromas,bsu dabar sunkumų,gal net. Sėkmės.
bet manau supažindinkit bent su vienu vaiku iki savo atžalos atsiradimo.

Labas vakaras,

ieskau cvergu kalytei (juodos spalvos, su dokumentais) patinelio kergimui. Reiktu susitikti gruodzio 21 ir 23 dienomis. Patogiausia butu, jeigu patinelis butu Kaunietis.
Su pasiulymais parasykite: dainius.sumskas@gmail.com

Is anksto dekoju.