Liudna darosi skaitant (gan daznai) tokius pat klausimus - "seimoje yra suo, laukiuosi vaiko, ka daryti su suniu?"
Anksciau galvoti reikejo, dar pries suni isigyjant!!! Negi vaikai esam, kad nezvelgiam i ateiti?! Pries isigyjant suni derejo paskaiciuoti, kiek metu gyvens suo ir kaip tuo metu keisis seima. Didelis suo gyvena 10-12 metu, mazi gali sulaukti ir 20. Tai, jei tuokiaties ir su vyru isigyjate suni, tai negi sunu prie savo amziaus priskaiciuot dar ir tuos metus? Jei anksciau tai susiskaiciuotumet, tai dar pries isigyjant suni butu aisku, kad suo augs su vaiku. Ir kas cia per klausimas tada gali buti?! Tikriai skaudu, kad tiek daug pasitaiko neatsakingu zmoniu. Isigyjat suni, po poros metu nutariat turet vaika, o tada jau suni ismetat i gatve?! Juk jus esat JO SEIMA! Juk jus turit pries pasiimant i namus pajusti jam atsakomybe per visa jo gyvenima! Suo - tai ne zaislas su kuriuo pazaidus galima ji ismesti!
Gerai, gana cia man moralizuot. Kaip pasielgsit su suniu - tai jau bus jusu sazines reikalas (tikiuosi ja turit).
O suns visai nebutinai atsisakyti. Yra daugybe seimu, kurios turi ir sunis, ir kates, ir vaikus, ir dar nezinia ka. Svarbu tinkamai leliuka suniui pristatyti, nepadaryti tada klaidu, nes bus sunku atitaisyti. Jei keliems menesiams atsikratysitesuns, o veliau ji vel pasiimsite, suo manys taip: "atsirado vaikas, mane isveze. Jei mane isveze - vadinasi nemyli. Nemyli todel, kad - atsirado vaikas!!!". Va tada suo ir "supras", kad visa ko priezastis leliukas, prades jo nemegti, o tada jau bus sunku keisti situacija.
Kai parsivesit savo leliuka, parodykite ji suniui. Vienas is seimos nariu tuo metu suni turi glostyti, kalbinti, girti ir t.t. Suo turi pajusti, kad jis mylimas. Jei nuolatos suni uzdarinesite i virtuve, suo ir vel supras, kad del to kaltas vaikas, kad jo reikia nemegti, nes tai butent jis yra priezastis del kurios jo jau nebemyli. Tiesiog visada turite suniui parodyti, kad jis netapo maziau mylimas, kad niekas jusu "santykiuose" nepasikeite. Suo juk irgi turi jausmus, ir jis gali buti pavydus, tad pasistenkite nesudarineti jam tokio pagrindo.
Alexandra.R., didziausia pagarba tau, perskaitei mano mintis 
negaliu net klausyti tokiu kalbu, ka daryt su suniu????Kaip apskritai toks klausimas gali kilti?????Esat suauge zmones, o elgiates kaip mazi islepinti vaikai, kuriem tevai nuperka suniuka kaip zaisliuka, paskui jis atsibosta ir yra ismetamas lauk.Juk suo seimos narys, juk tai tas pats kaip vaikas, juk zinojot pries isigydami, kad ateity turesit vaiku, eina sau kaip susinervinau 
negaliu net klausyti tokiu kalbu, ka daryt su suniu????Kaip apskritai toks klausimas gali kilti?????Esat suauge zmones, o elgiates kaip mazi islepinti vaikai, kuriem tevai nuperka suniuka kaip zaisliuka, paskui jis atsibosta ir yra ismetamas lauk.Juk suo seimos narys, juk tai tas pats kaip vaikas, juk zinojot pries isigydami, kad ateity turesit vaiku, eina sau kaip susinervinau
Kaip apskritai toks klausimas gali kilti?????Esat suauge zmones, o elgiates kaip mazi islepinti vaikai, kuriem tevai nuperka suniuka kaip zaisliuka, paskui jis atsibosta ir yra ismetamas lauk.Juk suo seimos narys, juk tai tas pats kaip vaikas, juk zinojot pries isigydami, kad ateity turesit vaiku, eina sau kaip susinervinau
[/quote]
As puikiausiai suprantu tavo ir kitu pykti ir nepasitenkinima del keliamo klausimo, kur oadeti stafa, kai atsiras vaikas, Juk stafas neva, kaip seimininkei atrodo, labai meilus. Mane irgi piktina zmoniu pamirsimas kad turi Dievo dovana mastyti, planuoti, numatyti ir t.t. Bet dabar reikia spresti susidariusia padeti, pasijungus Dievo dovana, mastancias smegenis ir nuspresti, kieno interesai yra svarbiau: 1. ar vaiko saugumas, 2. ar sunio netraumavimas ir palikimas seimoje kaip vaiko padidinto pavojaus saltini?????????????????????????????????????
Neisvengiamai demesys suniui atsiradus vaikui sumazes ir cia nereikia kalbeti, kad parodyti toki pat demesi, meile suniui. Elementariai zaidziant su suniu, ji glostas, pravirkus vaikui nes leksime prie vaiko pamirse suni. Rupinimasis vaiku sumazina demesi vyrui, kitiems augesniems vaikams, o ka jau kalbeti apie suni. Jam demesys sumazeja. Suo tai gali suprasti ir supras kad vaikas ateme jam skirta laika. TAi pagrindas sunio pavydui, kuris pasireiksti gali agresija vaiko atzvilgiu, juolab kad tai stafas. Taip pat stafo seimininke nepasako, ar suo su dokumentais, kaip reikalai su psichika ir t.t.
Mano vienareiksmiskas pasisakymas kad stafui, jei auginamas bute, turi buti surasti kiti seimininkai, bet as subrendusio stafo irgi neimciau, nes stafai pripazista tik viena "gauja", tam jie ir koviniai. Jei stafas auginamas nuosavam name, jam laikas keliauti i voljera. As vaiko sveikata ir net gyvybe nerizikuociau, vien todel kad tam tikru laiku pamirsau smegenu funkcija ir kad negrauztu sazine kad atidaviau. Man butu didesnes kancios jei suo ka nors padarytu mano vaikui.
Kadangi as savo laiku pasiklioviau ne emocijomis ir noru tureti stafa, o racionaliu protu, as isigijau labradoro ir esu tikra kad atsiradus vaikams nekils tokiu dilemu, kaip sios temos autorei.
Atleiskit uz mano tiesmukiska ir gal net vietomis izeidziancia nuomone, tokia jau esu, gindama vaiko interesus
[/quote]
As puikiausiai suprantu tavo ir kitu pykti ir nepasitenkinima del keliamo klausimo, kur oadeti stafa, kai atsiras vaikas, Juk stafas neva, kaip seimininkei atrodo, labai meilus. Mane irgi piktina zmoniu pamirsimas kad turi Dievo dovana mastyti, planuoti, numatyti ir t.t. Bet dabar reikia spresti susidariusia padeti, pasijungus Dievo dovana, mastancias smegenis ir nuspresti, kieno interesai yra svarbiau: 1. ar vaiko saugumas, 2. ar sunio netraumavimas ir palikimas seimoje kaip vaiko padidinto pavojaus saltini?????????????????????????????????????
Neisvengiamai demesys suniui atsiradus vaikui sumazes ir cia nereikia kalbeti, kad parodyti toki pat demesi, meile suniui. Elementariai zaidziant su suniu, ji glostas, pravirkus vaikui nes leksime prie vaiko pamirse suni. Rupinimasis vaiku sumazina demesi vyrui, kitiems augesniems vaikams, o ka jau kalbeti apie suni. Jam demesys sumazeja. Suo tai gali suprasti ir supras kad vaikas ateme jam skirta laika. TAi pagrindas sunio pavydui, kuris pasireiksti gali agresija vaiko atzvilgiu, juolab kad tai stafas. Taip pat stafo seimininke nepasako, ar suo su dokumentais, kaip reikalai su psichika ir t.t.
Mano vienareiksmiskas pasisakymas kad stafui, jei auginamas bute, turi buti surasti kiti seimininkai, bet as subrendusio stafo irgi neimciau, nes stafai pripazista tik viena "gauja", tam jie ir koviniai. Jei stafas auginamas nuosavam name, jam laikas keliauti i voljera. As vaiko sveikata ir net gyvybe nerizikuociau, vien todel kad tam tikru laiku pamirsau smegenu funkcija ir kad negrauztu sazine kad atidaviau. Man butu didesnes kancios jei suo ka nors padarytu mano vaikui.
Kadangi as savo laiku pasiklioviau ne emocijomis ir noru tureti stafa, o racionaliu protu, as isigijau labradoro ir esu tikra kad atsiradus vaikams nekils tokiu dilemu, kaip sios temos autorei.
Atleiskit uz mano tiesmukiska ir gal net vietomis izeidziancia nuomone, tokia jau esu, gindama vaiko interesus
Sypsena, as irgi pasirasau po kiekvienu tavo zodziu 
Vienintele problema, ka protingo galima patarti temos autorei? As ilgai galvojau ir vienintelis mano pasiulymas butu toks: pameginti ta suni kastruoti/sterilizuoti (tureti palikti ramesnis/abejingesnis) + intensyviai ta suni dresuoti pas TIKRUS specialistus visa likusi laika iki kol gims vaikas ir vaikui gimus (jokiu budu nenutraukti uzsiemimu su suniu). Sis "kompleksas" padetu apmazinti suns nora lyderiauti, be to, paklusnumo kursai padetu ji lengviau suvaldyti. Tada gal dar galima ji butu palikti seimoj ir ziureti kas bus gimus kudikiui. Be to, jei suo pernelyg arsiai reaguos, tokiam kastruotam ir dresuotam augintiniui bus lengviau rasti naujus namus.
Vienintele problema, ka protingo galima patarti temos autorei? As ilgai galvojau ir vienintelis mano pasiulymas butu toks: pameginti ta suni kastruoti/sterilizuoti (tureti palikti ramesnis/abejingesnis) + intensyviai ta suni dresuoti pas TIKRUS specialistus visa likusi laika iki kol gims vaikas ir vaikui gimus (jokiu budu nenutraukti uzsiemimu su suniu). Sis "kompleksas" padetu apmazinti suns nora lyderiauti, be to, paklusnumo kursai padetu ji lengviau suvaldyti. Tada gal dar galima ji butu palikti seimoj ir ziureti kas bus gimus kudikiui. Be to, jei suo pernelyg arsiai reaguos, tokiam kastruotam ir dresuotam augintiniui bus lengviau rasti naujus namus.
QUOTE
Sypsena is esmes viska teisingai apie stafus parase. As galiu tik prideti, kad sunys buna skirtingos paskirties. Vieni sunys yra "seimyniniai", kiti yra "koviniai/apsauginiai". Siuo atveju stafas yra kovinis suo, kuriam, mano subjektyvia nuomone, ne vieta seimoje, ypac su mazais vaikais. Taip yra del igimtos stafo agresijos, polinkio dominuoti, fizines jegos ir kitu elgesio savybiu (pvz. paprastai sunys, kai jiems kas nors nepatinka, urzgia, tuo tarpu koviniai sunys puola be ispejimo). Bet jei zmogus, kaip jau sakiau, megsta astrius pojucius ir nebijo rizikuoti vaiko sveikata ir gyvybe, jo valia...
Na pirmu reikalus skubu papriestarauti. Nebauginkit zmogaus.
Apie stafus vienam forume tesiau ilga diskusija ir galu gale isaiskejo, kad stafai yra ne koviniai ir nebuvo isveisti kovoms. Cia tik veliau jie buvo naudojami kovoms. Dabar jie yra oficialiai pripazinti i FCI ir dalyvauja parodose.
Bet sutinku su tuo teiginiu, kad jie megstantys dominuoti sunys. Jiems reikia ytin grieztos dresuros. Bet kur beskaityciau visur pabrieziama, kad sis suo yra puikus vaiku draugas. Jei suo yra stabilios psichikos, gerai isaukletas, manau rupesciu su juo tikrai nebus.
Svarbiausia gimus vaikui, suniui skirti tiek pat demesio kaip ir anksciau.
QUOTE(haski @ 2005 01 31, 13:32)
Apie stafus vienam forume tesiau ilga diskusija ir galu gale isaiskejo, kad stafai yra ne koviniai ir nebuvo isveisti kovoms. Cia tik veliau jie buvo naudojami kovoms. Dabar jie yra oficialiai pripazinti i FCI ir dalyvauja parodose.
Na ir kas, kad oficialiai pripazinti FCI ir kad dalyvauja parodose? Tei nereiskia, kad jie yra nepavojingi
paimk elementaria statistika ir paziurek, kokios veisles sunys dazniausiai sukandzioja zmones 
beje, man labai idomiai atrodo "autoritetinga" nuomone, kuri buna susidaryta padiskutavus su tokiais paciais "autoritetais" interneto svetainese
Cia, nujauciu, bites forume tau irode, kad stafai yra avineliai
KAune parodoje 2005.01.23, kuomet pristatinejo sunu veisles, pristate ir stafus. Pristatant stafus buvo pasakyta, kad sunys buvo isvesti KOVOMS, ir del to ilga laika, o kai kur ir po siai dienai, juos yra uzdrausta kergti ir veisti. Nezinau tiksliai apie lietuva. Taip pat pabreze, kad sie sunis turi buti ipatingai dresuojami nuo pat mazumes, veisimas galimas tik praejus begale testu ir su griezta kontrole. Tik tai gali garantuoti suns psichine bukle.
Dar karta pabreziu, kas sio stafo seimininke nepasako ar jos uo yra is veislyno, su kilmes dokumentais ir psichikos testais.
Ir simta pirma karta sakau, kad atsiradus vaikui, demesys sumazeja viskam, sau, vyrui, zmonai, vaikams kurie jau yra ir suniui. Tai tiesiog neisvengiama, suns interesas buti glaudziamas, myluojamas, buciuojamas tampa ne toks svarbus, kaip vaiko interesas. Vyras sumazejusi demesi supranta, kai verkia vaikas, suo tai ne. Net kai kurie vyrai su tuo sesusitaiko, o ka kalbeti apie suni.
Nebukim naivus sakydami, kad skirkit suniui toki pat demesi kaip iki tol. Taip nebuna, nes prioritetai nersidelioja, vaikas tampa pasaulio bamba, o ne suo islieka ja
Dar karta pabreziu, kas sio stafo seimininke nepasako ar jos uo yra is veislyno, su kilmes dokumentais ir psichikos testais.
Ir simta pirma karta sakau, kad atsiradus vaikui, demesys sumazeja viskam, sau, vyrui, zmonai, vaikams kurie jau yra ir suniui. Tai tiesiog neisvengiama, suns interesas buti glaudziamas, myluojamas, buciuojamas tampa ne toks svarbus, kaip vaiko interesas. Vyras sumazejusi demesi supranta, kai verkia vaikas, suo tai ne. Net kai kurie vyrai su tuo sesusitaiko, o ka kalbeti apie suni.
Nebukim naivus sakydami, kad skirkit suniui toki pat demesi kaip iki tol. Taip nebuna, nes prioritetai nersidelioja, vaikas tampa pasaulio bamba, o ne suo islieka ja
Na atoritetai ziurint kurie.
Kaune parodoj as ir ta pati girdejau, kai pristatinejo stafa. As nesakau, kad jie nera pavojingi, paminejau, kad jiems reikia ytin grieztos dresuros. Taip pat nesakiau, kad jie yra avineliai.
O pasakiau, kad stafai nera isveisti kovoms turedama svaru orgumenta
Cia galyte pasiskaityti daugiau:
The American Staffordshire Terrier is not a new breed. Although it gained American Kennel Club registration and recognition in 1936, it has been developed since the early 1800's as a result of crosses between the bulldogs of that time and game terriers. One of the early and very famous AKC registered Staffs was Pete the Pup, (real name Lucenay's Peter), dog star of the original Our Gang comedies of the 1930's.
Although the early ancestors of this breed came from England, the development of the American Staffordshire Terrier is the story of a truly American breed. This type of dog was instrumental in the success of farmers and settlers who developed this country. They were used for general farm work, hunting wild pigs, bears, and other large game, guarding the homestead, and general companionship.
A number of the early ancestors were also developed for the "sport" of dog fighting. The extraordinary vitality of this breed is a direct result of breeding for successful fighting dogs. This now illegal activity is, unfortunately, more often cited as the early purpose of the dogs rather than the general farm work.
Although ancestors of the American Staffordshire were fighting dogs, the selective breeding since the 1930's has been away from the fighting heritage. The American Staffordshire Terrier of today is a companion and show dog, rather than a gladiator. Although more rarely used on the farm now, the talents that made him a good all purpose dog are still to be found in the breed.
Dar daugiau info cia nacionaliniam stafordsyru klube:
http://www.amstaff.org/
Kaune parodoj as ir ta pati girdejau, kai pristatinejo stafa. As nesakau, kad jie nera pavojingi, paminejau, kad jiems reikia ytin grieztos dresuros. Taip pat nesakiau, kad jie yra avineliai.
O pasakiau, kad stafai nera isveisti kovoms turedama svaru orgumenta
Cia galyte pasiskaityti daugiau:
The American Staffordshire Terrier is not a new breed. Although it gained American Kennel Club registration and recognition in 1936, it has been developed since the early 1800's as a result of crosses between the bulldogs of that time and game terriers. One of the early and very famous AKC registered Staffs was Pete the Pup, (real name Lucenay's Peter), dog star of the original Our Gang comedies of the 1930's.
Although the early ancestors of this breed came from England, the development of the American Staffordshire Terrier is the story of a truly American breed. This type of dog was instrumental in the success of farmers and settlers who developed this country. They were used for general farm work, hunting wild pigs, bears, and other large game, guarding the homestead, and general companionship.
A number of the early ancestors were also developed for the "sport" of dog fighting. The extraordinary vitality of this breed is a direct result of breeding for successful fighting dogs. This now illegal activity is, unfortunately, more often cited as the early purpose of the dogs rather than the general farm work.
Although ancestors of the American Staffordshire were fighting dogs, the selective breeding since the 1930's has been away from the fighting heritage. The American Staffordshire Terrier of today is a companion and show dog, rather than a gladiator. Although more rarely used on the farm now, the talents that made him a good all purpose dog are still to be found in the breed.
Dar daugiau info cia nacionaliniam stafordsyru klube:
http://www.amstaff.org/
Haski, taigi tavo citatoje aiskiai parasyta, kad stafai isveisti is koviniu sunu.
Paskutine pastraipa: "Nors Am.Stafu proteviai buvo koviniai sunys..."
Beje, as skaitei veisles standarta? Jame nera ne zodelio apie ju charateri. Tai daug pasako apie suni O dresura genu nenuslopinsi. Cia ne vieno rimto dresuotojo nuomone, beje ir mano pacios patirtis dirbant su savo sunim aikstelese, kur kartu buvodresuojami stafai...
Paskutine pastraipa: "Nors Am.Stafu proteviai buvo koviniai sunys..."
Beje, as skaitei veisles standarta? Jame nera ne zodelio apie ju charateri. Tai daug pasako apie suni
O dresura genu nenuslopinsi. Cia ne vieno rimto dresuotojo nuomone, beje ir mano pacios patirtis dirbant su savo sunim aikstelese, kur kartu buvodresuojami stafai...
Taip ju proteviai buvo koviniai sunys, bet ju isveisimo priezastis kokia buvo?
Dirbau ir as su savo suniu kartu kur buvo dresuojami stafai ir pitbuliai. Ten ju buvo apie desimt ir tik vienas is ju nebuvo paleidziamas zaisti su kitais sunimis.
Dirbau ir as su savo suniu kartu kur buvo dresuojami stafai ir pitbuliai. Ten ju buvo apie desimt ir tik vienas is ju nebuvo paleidziamas zaisti su kitais sunimis.
As jau pries tai parasiau ka manau sia tema, taciau dar klausimo autorei galiu pasiulyt pasitarti su kitais kinologais (jei mano zodziu nepakanka) www.dogs.5ci.lt nueik i foruma ir uzduok klausima kinologams. Gal tai tau pades.
O jei nenori su niekuo daugiau konsultuotis, tai nors perskaityk zemiau mano ideta straipsneli. Ji jau buvau keliems zmonems idejusi, bet, matyt, kad tu jo tikrai neskaitei.
Kaip Tu galėjai?
Kai buvau mažas šuniukas, aš prajuokindavau tave savo kvailiojimais. Tu mane vadinai savo vaiku, o virtinė sugraužtų batų bei keletas bemėtant sunaikintų pagalvių nesutrukdė man tapti tavo geriausiu draugu. Kaskart, kai būdavau "blogas", pagrūmodavai man pirštu ir paklausdavai: "Kaip tu galėjai?" Bet po to tu nurimdavai ir, apvertęs mane, pakasydavai pilvuką.
Mano lavinimas truko ilgiau nei buvo tikėtasi, nes tu buvai labai užsiėmęs, tačiau mes abu daug dirbome. Aš prisimenu tas naktis, kai kaišiodavau nosį į tavo lovą, klausiausi slapčiausių tavo svajonių ir maniau, kad gyvenimas negali būti geresnis. Mes ilgai vaikščiodavome ir bėgiodavome parkuose, važinėdavome automobiliu ir sustodavome nusipirkti ledų (man tekdavo tik vaflis, nes "ledai kenkia šunims", sakydavai tu). Snausdamas saulėkaitoje, aš laukdavau tavęs vakare grįžtant namo.
Pamažu tu vis daugiau laiko praleisdavai darbe, siekdamas karjeros, bei laisvalaikiu ieškodamas sau partnerės žmonių tarpe. Aš kantriai tavęs laukdavau, guosdavau juodžiausiomis akimirkomis, niekada nepriekaištavau dėl neteisingų sprendimų, niekada piktdžiugiškai nekrėčiau išdaigų tavo viešnioms ir neišdykaudavau tau įsimylėjus.
Ji, dabartinė tavo žmona, nebuvo palanki šunims, tačiau aš vis tiek pasveikinau ją atvykus į mūsų namus, rodžiau jai dėmesį ir buvau klusnus. Aš buvau laimingas, nes laimingas buvai tu. Kai gimė jūsų vaikai, aš dalinausi džiaugsmu. Aš žavėjausi jų rausvumu, jų kvapu bei norėjau su jais motiniškai elgtis. Tik ji, o taip pat ir tu, bijojote, kad galiu juos nuskriausti, todėl aš didžiumą laiko praleisdavau uždarytas kitame kambaryje arba narve. O aš norėjau juos mylėti, tačiau tapau meilės kaliniu.
Kai jie paaugo, aš tapau jų draugu. Jie įsistverdavo mano kailio ir svirduliuodami atsistodavo, baksnodavo pirštais man į akis, tyrinėdavo mano ausis bei bučiuodavo nosį. Aš dievinau juose viską, ypač jų rankas nes tavo rankos dabar mane retai paliesdavo, ir būčiau gynęs juos, o prireikus atidavęs ir gyvybę. Aš įsliūkindavau į jų lovas ir klausydavausi jų rūpesčių bei slaptų svajonių. Kartu mes laukdavome, kada pasigirs tavo mašinos burzgesys.
Buvo laikas, kai paklaustas, ar turi šunį, tu ištraukdavai mano nuotrauką iš piniginės ir pasakodavai apie mane istorijas. Po kelerių metų į šį klausimą tu tiesiog atsakydavai "taip" ir pakeisdavai temą. Iš tavo šuns aš virtau tiesiog šunimi, ir tu piktindavaisi išlaidomis, skiriamomis mano priežiūrai.
Dabar tau pasitaikė galimybė kilti karjeros laiptais kitame mieste, ir tu kartu su jais persikelsi į namus, kuriuose negalima laikyti gyvūnų. Tu priėmei "geriausią savo šeimai" sprendimą, tačiau buvo laikas, kai vienintelė tavo šeima buvo aš.
Aš džiaugiausi pasivažinėjimu mašina, kol neatvažiavome į gyvūnų prieglaudą. Ji atsidavė šunimis ir katėmis, baime, neviltimi. Tu užpildei dokumentus ir tarei: "Žinau, kad surasite jam gerus namus". Jie susigūžė ir skausmingai į tave pasižiūrėjo. Jie suprato, koks likimas laukia vidutinio amžiaus šuns ar katės, net ir turinčio dokumentus.
Tu turėjai atplėšti sūnaus pirštus nuo mano antkaklio, kai jis klykė "Ne, tėti! Prašau, neleisk jiems pasiimti mano šuns!" Ir man buvo neramu dėl jo bei tik ką jo išmoktos pamokos apie draugystę ir ištikimybę, apie meilę ir atsakomybę, apie pagarbą gyvybei. Atsisveikindamas tu paglostei man galvą, vengdamas mano žvilgsnio, ir mandagiai atsisakei pasiimti mano antkaklį bei pavadėlį. Tu turėjai viską atlikti laiku, o dabar jau ir aš turėjau savo terminus.
Tau išėjus, dvi malonios damos pasakė, kad tu tikriausiai jau kelis mėnesius žinojai apie neišvengiamą persikėlimą, bet nepasistengei surasti man kitų gerų namų. Jos papurtė galvas ir paklausė: "Kaip Tu galėjai?"
Čia, prieglaudoje, jie mums buvo dėmesingi, kiek tai leido jų įtempta dienotvarkė. Žinoma, jie mus šėrė, bet aš jau seniai praradau apetitą. Iš pradžių, kai kas nors praeidavo pro mano gardą, aš bėgdavau prie grotų, tikėdamasis, kad tai tu kad tu apsigalvojai, kad visa tai yra tik blogas sapnas, - ar tikėjausi, kad tai bus bent kas nors, kam aš rūpėčiau, kas nors, kas galėtų mane išgelbėti. Kai supratau, jog negaliu dėl dėmesio varžytis su laimingais dūkstančiais šuniukais, nesuvokiančiais savo lemties, aš pasitraukiau į kampą ir laukiau.
Aš girdėjau jos žingsnius, jai ateinant manęs dienos pabaigoje, ir aš nusekiau paskui ją į atskirą kambarį. Nuostabiai tylų kambarį. Ji užkėlė mane ant stalo, patrynė man ausis ir liepė nesijaudinti. Mano širdis daužėsi belaukiant to, kas neišvengiama, tačiau jaučiau ir palengvėjimą. Meilės kalinys baigė savo laiką. Tačiau kaip ir visada, man labiau rūpėjo ji. Našta, kurią jai teko nešti, sunkiai ją spaudė, ir aš tai žinojau, kaip kad žinodavau visus tavo jausmus.
Ji švelniai uždėjo turniketą ant mano priekinės kojos, o jos skruostu nuriedėjo ašara. Aš palaižiau jai ranką, kaip darydavau guosdamas tave prieš daugelį metų. Ji meistriškai įsmeigė adatą man į veną. Jausdamas, kaip geliantis ir šaltas skystis plinta po mano kūną, aš mieguistas atsiguliau, pažvelgiau į jos mielas akis ir sumurmėjau: "Kaip Tu galėjai?"
Galbūt supratusi mano šunišką šneką, ji ištarė: "Man labai gaila." Ji apkabino mane ir paskubomis paaiškino, kad toks jos darbas: užtikrinti, kad aš patekčiau į geresnę vietą, kur nebūsiu ignoruojamas, užgauliojamas, pametamas ar turėsiu rūpintis pats savimi; tai meilės ir šviesos šalis, tokia skirtinga nuo šios žemiškos realybės. Iš paskutiniųjų jėgų uodegos mostu aš pabandžiau ją įtikinti, kad mano "Kaip Tu galėjai?" nebuvo skirtas jai. Tai buvai tu, Mano Mylimas Šeimininke, apie tave aš galvojau. Aš galvosiu ir lauksiu tavęs amžinai.
Tegul kiekvienas tavo gyvenime rodo tau tokį atsidavimą
O jei nenori su niekuo daugiau konsultuotis, tai nors perskaityk zemiau mano ideta straipsneli. Ji jau buvau keliems zmonems idejusi, bet, matyt, kad tu jo tikrai neskaitei.
Kaip Tu galėjai?
Kai buvau mažas šuniukas, aš prajuokindavau tave savo kvailiojimais. Tu mane vadinai savo vaiku, o virtinė sugraužtų batų bei keletas bemėtant sunaikintų pagalvių nesutrukdė man tapti tavo geriausiu draugu. Kaskart, kai būdavau "blogas", pagrūmodavai man pirštu ir paklausdavai: "Kaip tu galėjai?" Bet po to tu nurimdavai ir, apvertęs mane, pakasydavai pilvuką.
Mano lavinimas truko ilgiau nei buvo tikėtasi, nes tu buvai labai užsiėmęs, tačiau mes abu daug dirbome. Aš prisimenu tas naktis, kai kaišiodavau nosį į tavo lovą, klausiausi slapčiausių tavo svajonių ir maniau, kad gyvenimas negali būti geresnis. Mes ilgai vaikščiodavome ir bėgiodavome parkuose, važinėdavome automobiliu ir sustodavome nusipirkti ledų (man tekdavo tik vaflis, nes "ledai kenkia šunims", sakydavai tu). Snausdamas saulėkaitoje, aš laukdavau tavęs vakare grįžtant namo.
Pamažu tu vis daugiau laiko praleisdavai darbe, siekdamas karjeros, bei laisvalaikiu ieškodamas sau partnerės žmonių tarpe. Aš kantriai tavęs laukdavau, guosdavau juodžiausiomis akimirkomis, niekada nepriekaištavau dėl neteisingų sprendimų, niekada piktdžiugiškai nekrėčiau išdaigų tavo viešnioms ir neišdykaudavau tau įsimylėjus.
Ji, dabartinė tavo žmona, nebuvo palanki šunims, tačiau aš vis tiek pasveikinau ją atvykus į mūsų namus, rodžiau jai dėmesį ir buvau klusnus. Aš buvau laimingas, nes laimingas buvai tu. Kai gimė jūsų vaikai, aš dalinausi džiaugsmu. Aš žavėjausi jų rausvumu, jų kvapu bei norėjau su jais motiniškai elgtis. Tik ji, o taip pat ir tu, bijojote, kad galiu juos nuskriausti, todėl aš didžiumą laiko praleisdavau uždarytas kitame kambaryje arba narve. O aš norėjau juos mylėti, tačiau tapau meilės kaliniu.
Kai jie paaugo, aš tapau jų draugu. Jie įsistverdavo mano kailio ir svirduliuodami atsistodavo, baksnodavo pirštais man į akis, tyrinėdavo mano ausis bei bučiuodavo nosį. Aš dievinau juose viską, ypač jų rankas nes tavo rankos dabar mane retai paliesdavo, ir būčiau gynęs juos, o prireikus atidavęs ir gyvybę. Aš įsliūkindavau į jų lovas ir klausydavausi jų rūpesčių bei slaptų svajonių. Kartu mes laukdavome, kada pasigirs tavo mašinos burzgesys.
Buvo laikas, kai paklaustas, ar turi šunį, tu ištraukdavai mano nuotrauką iš piniginės ir pasakodavai apie mane istorijas. Po kelerių metų į šį klausimą tu tiesiog atsakydavai "taip" ir pakeisdavai temą. Iš tavo šuns aš virtau tiesiog šunimi, ir tu piktindavaisi išlaidomis, skiriamomis mano priežiūrai.
Dabar tau pasitaikė galimybė kilti karjeros laiptais kitame mieste, ir tu kartu su jais persikelsi į namus, kuriuose negalima laikyti gyvūnų. Tu priėmei "geriausią savo šeimai" sprendimą, tačiau buvo laikas, kai vienintelė tavo šeima buvo aš.
Aš džiaugiausi pasivažinėjimu mašina, kol neatvažiavome į gyvūnų prieglaudą. Ji atsidavė šunimis ir katėmis, baime, neviltimi. Tu užpildei dokumentus ir tarei: "Žinau, kad surasite jam gerus namus". Jie susigūžė ir skausmingai į tave pasižiūrėjo. Jie suprato, koks likimas laukia vidutinio amžiaus šuns ar katės, net ir turinčio dokumentus.
Tu turėjai atplėšti sūnaus pirštus nuo mano antkaklio, kai jis klykė "Ne, tėti! Prašau, neleisk jiems pasiimti mano šuns!" Ir man buvo neramu dėl jo bei tik ką jo išmoktos pamokos apie draugystę ir ištikimybę, apie meilę ir atsakomybę, apie pagarbą gyvybei. Atsisveikindamas tu paglostei man galvą, vengdamas mano žvilgsnio, ir mandagiai atsisakei pasiimti mano antkaklį bei pavadėlį. Tu turėjai viską atlikti laiku, o dabar jau ir aš turėjau savo terminus.
Tau išėjus, dvi malonios damos pasakė, kad tu tikriausiai jau kelis mėnesius žinojai apie neišvengiamą persikėlimą, bet nepasistengei surasti man kitų gerų namų. Jos papurtė galvas ir paklausė: "Kaip Tu galėjai?"
Čia, prieglaudoje, jie mums buvo dėmesingi, kiek tai leido jų įtempta dienotvarkė. Žinoma, jie mus šėrė, bet aš jau seniai praradau apetitą. Iš pradžių, kai kas nors praeidavo pro mano gardą, aš bėgdavau prie grotų, tikėdamasis, kad tai tu kad tu apsigalvojai, kad visa tai yra tik blogas sapnas, - ar tikėjausi, kad tai bus bent kas nors, kam aš rūpėčiau, kas nors, kas galėtų mane išgelbėti. Kai supratau, jog negaliu dėl dėmesio varžytis su laimingais dūkstančiais šuniukais, nesuvokiančiais savo lemties, aš pasitraukiau į kampą ir laukiau.
Aš girdėjau jos žingsnius, jai ateinant manęs dienos pabaigoje, ir aš nusekiau paskui ją į atskirą kambarį. Nuostabiai tylų kambarį. Ji užkėlė mane ant stalo, patrynė man ausis ir liepė nesijaudinti. Mano širdis daužėsi belaukiant to, kas neišvengiama, tačiau jaučiau ir palengvėjimą. Meilės kalinys baigė savo laiką. Tačiau kaip ir visada, man labiau rūpėjo ji. Našta, kurią jai teko nešti, sunkiai ją spaudė, ir aš tai žinojau, kaip kad žinodavau visus tavo jausmus.
Ji švelniai uždėjo turniketą ant mano priekinės kojos, o jos skruostu nuriedėjo ašara. Aš palaižiau jai ranką, kaip darydavau guosdamas tave prieš daugelį metų. Ji meistriškai įsmeigė adatą man į veną. Jausdamas, kaip geliantis ir šaltas skystis plinta po mano kūną, aš mieguistas atsiguliau, pažvelgiau į jos mielas akis ir sumurmėjau: "Kaip Tu galėjai?"
Galbūt supratusi mano šunišką šneką, ji ištarė: "Man labai gaila." Ji apkabino mane ir paskubomis paaiškino, kad toks jos darbas: užtikrinti, kad aš patekčiau į geresnę vietą, kur nebūsiu ignoruojamas, užgauliojamas, pametamas ar turėsiu rūpintis pats savimi; tai meilės ir šviesos šalis, tokia skirtinga nuo šios žemiškos realybės. Iš paskutiniųjų jėgų uodegos mostu aš pabandžiau ją įtikinti, kad mano "Kaip Tu galėjai?" nebuvo skirtas jai. Tai buvai tu, Mano Mylimas Šeimininke, apie tave aš galvojau. Aš galvosiu ir lauksiu tavęs amžinai.
Tegul kiekvienas tavo gyvenime rodo tau tokį atsidavimą
Gal man kas nors galėtų paaiškinti, kokiu tikslu žmonės išvis įsigyja stafus?
Jei dėl grožio tai, atleiskite, bet yra daug stabilios psichikos šunų kurie atrodo bent jau neprasčiau už stafus...
O daugiau dėl ko? dėl meilumo? draugiškumo? sargumo? patikimumo? stabilumo? ištikimybės?
Na nerandu nei vienos savybės kurią turėtų stafas, ir jos neturėtų kiti šunys, tarkim seteris, labradoras, dalmatinas, vokiečių aviganis, bokseris ar dobermanas galų gale...
iš tikrųjų nesu prantu gal galite padėti suprasti. Prašau
Jei dėl grožio tai, atleiskite, bet yra daug stabilios psichikos šunų kurie atrodo bent jau neprasčiau už stafus...
O daugiau dėl ko? dėl meilumo? draugiškumo? sargumo? patikimumo? stabilumo? ištikimybės?
Na nerandu nei vienos savybės kurią turėtų stafas, ir jos neturėtų kiti šunys, tarkim seteris, labradoras, dalmatinas, vokiečių aviganis, bokseris ar dobermanas galų gale...
iš tikrųjų nesu prantu gal galite padėti suprasti. Prašau
