Atsilikus man ta Lietuvos visuomenė atrodo..

Užsieny žmonės tik apie 30uosius gyvenimo metus pradeda apie santuoką galvot. O čia Lietuvoj tai jau 25 metų paną vos ne senmerge išvadina.. Pvz man 23, su draugu jau 5 metus draugaujam, kartais pašnekam apie vestuves, bet per daug dar neskubam. Bet va pas gimines tik nuvažiuoji, tai ir prasideda, ypač iš močiutės- tai kada vestuvės?

Tipo jau pats laikas, tiek ilgai draugaujam ir pan. Tik kažkaip nieks nesusimąsto, kad tom vestuvėm pinigų reikia, po jų irgi su tėvais negyvensi lyg niekur nieko, todėl reikia savo būsto, plius dar mokslus abu norim pasibaigt, man dar darbą susirast reiktų, kad prie vestuvių prisidėčiau finansiškai. Plius dar juokinga kai močiutė sako- tai kada vestuvės, nes noriu baliaus

arba kiti giminės klausinėja kada jau čia ištekėsi, nes juk ilgai draugaujat, nors nesvarbu, kad kiti anūkai vyresni už mane. Pusbroliui 30 ir net panos neturi, bet tipo vyram galima, o mum su 26 metų pusesere jau tipo reiktų paskubėt, nes taip sakant "moterys jaunyn neina". Su ilgiau nematytais draugais kai susitinki, ypač jei jau patys vedę/ištekėjusios stebisi, ko dar laukiam. Net mama jau buvo užmetus, kad tipo mano metų jau mano brolį pagimdžius buvo
Nu nervina toks požiūris, juk vestuvės turi rūpėt pačiai porai, o ne jų giminėm ar pažįstamiem.