Kada metas skirtis?

Tokius vyrus tik į sieną mūryti. Susirasi sau nuolankią mergytę, kuri tavęs klausys visose situacijose, tada suprasi, kad normalūs santykiai turi būti paremti bendradarbiavimu ir kompromisais. Aj, bet iš tiesų manau, kad tu taip nemanai

jei tokių kaip tu, tai verčiau jau klausyti muzikikės, tikrai labiau į naudą.

Ir kadangi esi didysis senbernių užtarėjas, tai spėju, kad tokios, kuri klauo vyro rasti dar nepasisekė. kai pavyks, prašom pranešti, sveikinsim kolektyviai.

Labas, visoms , ačiū už palaikymą, ir situacijos gvildenimą, tikrai labai padeda, kai gali išsisakyti....
Žodžiu, daba situacija tokia, kad savaitgalį išvažiavau pas tėvus, pabuvau viena, pamasčiau, bandžiau save nuraminti, logiškai padėlioti tolesnį savo gyvenimą be jo, jau net nebeverkiau, nes daug tų ašarų buvo išlieta per ankstesnius konfliktus ir aiškinimusis... Tėvai aišku buvo pakraupę, bet paprašiau kol kas nesikišti... Na, nors ir skaudančia širdim, bet stengiausi galvoti ne kaip susitaikyti ar panašiai, o kaip ištverti ir pradėti naują gyvenimą be jo...
Nes tkrai nenoriu, kaip Jūs rašėt "santuokos kiauto", noriu normalių santykių ir normalaus šeimyninio gyvenimo, vyro ir moters gražaus bendravimo...
Beja, šitas variantas buvo išbandytas - nepadėjo, tiek jam kėlė tik didesnį susierzinimą, tiek man buvo per sunku

Vilangella, matau, kad pirmasis žingsnis į susitaikymą (ne su vyru, su savimi) jau žengei - jau bandai padėti į šalį jausmus ir pradėti galvoti apie ateitį. Nuoširdžiai džiaugiuosi už tave. Kaip bepasibaigtų viskas - tu nuo to tik sustiprėsi, pamatysi, kiek vidinių rezervų tavyje slypi. Labai gerai, kad tėvai kol kas nesikiša. Tegul ir nepradeda, nes nuo to geriau tikrai nebus Suaugusio žmogaus perauklėjimas, jei jis to nenori - beviltiškas reikalas, išsunkiantis "auklėtoją" ir įsiutinantis "auklėtinį". Kas bus - tebūnie, gyvenimas eina į priekį

pritariu - aukso zodziai! darkart stiprybes atrandant save is naujo!!! sekmes!!!

Metas skirtis, kai jauti ir žinai, jog išblėso jausmai.
Metas skirtis, kai pamilai kitą žmogų.
Metas skirtis, kai nėra pagarbos, užuojautos, tolerancijos.
Metas skirtis, kai gyvenimas katu tampa fikcija.

idomiai apsakyta ir itariu, man tinka paskutine siu baltu eiliu eilute

Gal kas galetu man patarti? Su vyru drauge mes jau 7m, susituoke - trys metai, pradzioj buvo labai sunku, visokios finansines problemos, tevu priestaravimai musu santykiams ir pan. Daug kartu buvo minciu apie skyrybas, viena karta net bandziau tai padaryt, bet susitaikem. Pries kokius du metus "apsislifavom", pradejom gerai sutarti, planuoti antraji vaikeli, isigijom sioki toki namuka, normalius darbus. tikrai pasijutau galu gale rami ir laiminga, pradejau tiketi labai grazia ateitimi. Jau maniau, kad stai susitvarke gyvenimas, nebeborejau netgi prisiminti praeities, nei to, kas buvo gera, nei bloga. Bet vat pries koki pora savaiciu, po vieno baliuko, vyras buvo siek tiek isgeres, ir "atvere" sirdi - jog nebemyli manes taip, kaip anksciau, jog niekad man neatleis uz tai, kad kazkada ankciau bandziau skirtis su. Jis yra susidares toki ispudi, jog mums draugaujant, as kiek imanoma varinejau po klubus, slapcia draugavau su kitais, nors nieko panasaus nebuvo Priverte mane prisiminti visas tas juodas, bjaurias dienas, ir vel pasijutau lyg sedeciau kokioj duobej. Jau is tikro maniau, kad musu gyvenimas susitvarke, o jis pasirodo, niekad nepamirs to, kas buvo (ar bent jau jis isivaizduoja kad buvo) bjauru. Po to pokalbio nusviro mano rankos, pasijauciau tokia menka musele siam pasaulio vandenyne. Net nezinau, ar verta gyventi su tokiu zmogumi, kuris visa gyvenima man prikaisios nebutus bjaurumus is praeities. Oi, negaliu kaip pikta Patarkit ka nors..

Tęsiu toliau:
vakar paaiškėjo, kad mano vyras nenori skirtis... Kai aš jau savo širdyje ir galvoje persilaužiau ir nusprendžiau, kad kovoti nėra dėl ko ir neverta, susigyvenau su tuo, kad nebebūsim kartu, tai jis vėl viską jaukia ir vėl skandina mane tose bjauriose abejonėse.... Nebežinau, ką daryti, abejoju juo, nepasitikiu... tiek priskaudines mane yra, kad neįsivaizduoju, kaip pataisytų padėti... Kitas dalykas - ar tikrai mane myli... Nes be meilės, tai vis tiek nebus normalaus gyvenimo dviese.... Ką daryt... Kol kas labai atsargiai reaguoju... Ir dar, aišku, tokį jo sprendimą paįtakojo "mano noras susitaikyti" - čia jam taip pasirodė, nes aš tiesiog pradėjau labai ramiai, be pykčio su juo bendraut, nesidraskant - kaip su kolega, draugu - pasiūlau kavos, nesileidžiu į jo užvedamas santykių aiškinimosi temas, stengiuosi būti kuo ramesnė.... Tai jis tokį mano elesį "sutraktavo" kaip nora taikytis ...

Papildyta:


Man tinka 3 eilutė
Ypač skaudu, kai vista tai staiga dingsta

reiskia anksciau buvai kitokia, o dabar esi tokia , kokia jam patinki. Na nazinau, bet man atrodo, kad moterys uzknisa savo vyrus pastoviu zyzimu, reikalavimais. Man sunku spresti, nes tokioj situacijoj as nesu buves.

Ta tiesa iš Biblijos, tik kai frazė ištraukiama iš konteksto ir pavartojama ne laiku ir ne vietoje, atrodo mažų mažiausiai keistai šiuolaikiniame pasaulyje.
Papildyta:

O mano komentaras, jog staigus pareiškimas apie skyrybas toli gražu nereiškia apgalvoto sprendimo skirtis, kažkodėl buvo sutryptas su žemėmis... Na tiek jau to - matyt tema tokia, jog pritraukia daugiausiai norinčias išsilieti, kokie tie visi vyrai kiaulės.

mano supratimu, tas prisiminimas jam iskilo isgerus alkoholio!!! reiktu ivertinti si faktoriu...
taip, daug skaudziu dalyku poros buna prisakusios viena kitai, taciau vis dar gyvena kartu ir toliau kuria buiti. jei abu esate samoningi, manau, suprasite, kad tas, kas pasakyta ir dar isgerus, tiesiog dazniau buna tik del noro kuo labiau iskaudinti kita... tad, manau, kad tavo vyras turetu suprasti, kad nieko bloga anksciau nedarei, o dabar esi pasiruosusi kurti normalius santykiusi ir toliau... tik zinoma, reikia apie tai kuo ramiausiai pasisneketi, pasakyti, kad myli, kad gailiesi to, ka kazkada buvai pasakiusi ir kad tikiesi, jog niekada daugiau taip nebus... cia tikrai ne atvejis jokioms skyryboms ir juolabai pykciui... tiesiog gal dziugu, akd vyras paatviravo - zinai jo skaudziaja puse ir gali ja bandyti uzglaistyti?.. tikiuosi, viskas bus gerai. linkiu kuo labiausiai! nes, manau, jus turite ka issaugoti....

(man neseniai pasake tokia fraze - "jei taves nemyli taip, kaip tu nori, tai nereiskia, kad is vis nemyli" tikrai gera... )

tai koks tada bizas jam tada buvo soves i galva? negali viena diena zmogu mesti akmeni, o kita diena pakelti ir sakyti - nepyk, tave myliu ir bukim kartu. aisku, dabar sprendimas priklauso nuo taves pacios ir suprantu, kad tai ziauriai atsakinga ir apsisprendimas slegia... taciau bijau, kad paskui tokiu scenu nebutu ir daugiau. juk tai naikina meile... tai viena.
antra, jei nuspresi nebepasilikti su juo - o tai is aprasytosios situacijos, jei jis tiek skaudino, supratau, geriausias variantas dabar - tai gal tiesiog pastatysi ji i vieta... tiesiog pagyventumete atskirai ir suprastumete, kuriam kurio reikia labiau. ir po to jau galetumete daryti konkretesnes isvadas.
daugeli klausimu gali ispresti tik laikas.