si savaitgali vyra isisunciau su brolio seima pasibuti ramiai dviese, nes pagalvojau -pabusim atskirai, gal pasiilgsim... vyras nepasakyciau, kad labai pasiilgo. grizes, ejo miegoti. klausimas - ka tada veike sodyboj? gi irgi miegojo....
ruosiau vakariene laukdama jo, kad susesim maloniai, pasisedesim... jis pramiegojo, as pavalgiau viena; paskui pazadinau kasiui, nes zinau, kad norejo paziureti... paskui siaip, iniko i telika... nulis demesio i mane ir dukra...
jei per visa vakara ko nors paklausiu, buna puolimas ant manes, kad as neva kabinejuos...
dabar po piet skambinau del pagalbos darzelyje, nes reikia grupe sutvarkyti, tai uzsipuole, kaip as nezinanti, jog jam darbas ir ne visad pries sventes anksciau isleidzia.. bet as tik norejau pasiklausti ir pasitikslinti?!!! nei puoliau, nei ka... o kuo tylesnis mano balsas nuo jo pakelto tono, tuo jis labiau manes klausia, ko as pikta...
nebegaliu ir nebezinau, ka daryti... Tiesiog nieko nebesuprantu! viena as nebesugebu istempti musu santykiu... vyrui nera totalaus intereso ka nors daryti seimoje... o as - kaip didziausias priesas esu... dieve, nezinau, negi skirtis laikas?..
