QUOTE(Bahama mama @ 2007 08 30, 14:41)
Mano supratimu, ta riba, kai jau nebeįmanoma toliau būti kartu, yra tada, kai pradedi jausti šalia esančiam žmogui neapykantą ar panieką ir tas jausmas lydi ilgiau nei dieną ar savaitę, t.y. nėra išprovokuotas kažkokio vienkartinio konflikto ar barnio. O priežasčių tam gali būti pačių įvairiausių, nes kam vienam atrodo smulkmena, kitam - viso gyvenimo tragedija.
Visais kitais atvejais, kai kyla nesutarimų, galbūt dar galima išsiaiškinti, rasti kompromisų, prisitaikyti ir pan., kol neprieinama iki "kaip aš tavęs nekenčiu". Esu už "taikų išsiskyrimą", kol neapykanta netampa tokia baisi, kad susitikus po skyrybų norisi pereiti į kitą gatvės pusę

.
jauciu savo zmogui gailesti, kad jis nesugeba atsiverti, visi jam blogi ir netobuli, vis nori is manes padaryti tobula zmona - kasdien po darbo stovet virtuvej prie puodu, kasdien gaminti maista, tvarkyti namus, kai nekarta pareiske - na ir kas, kad visa diena dirbu - nuo 8 iki 20, juk gali 30 min skirti buities darbams kasdien

nesvarbu, kad parsivelku kaip suva nusikalus, susidedu kojas ant sofkes ir ziuriu telika ar i kompa ilindus - jam mat trukdo

jau ne karta siuliau susirasti tobula zmona, bet vis numykia kazka

jau atsibodo kovoti, kuris kuri nugales, cia amzina kova

nes kitu atveju uzlips ant galvos ir dar kojas nuleis, neturesiu zodzio teises

jis mato tobula moteri - tai savo motina
QUOTE(Katusik @ 2007 08 31, 20:08)
neskaičiau visos temos - baisiai daug prirašyta.
bet vis tiek norėčiau replikuoti temos autirei ir atsakyti į jos klausimą.
skirtis reikia jau tada, tai tik kažkuriam iš poros kyla klausimas "ar nereikėtų skirtis?". nes jeigu abu tempsit gumą ir mėginsit ištaisyti pašlijusius santykius (o jie tikrai tokie, jei kilo toks klausimas) - tai nieko gero tikrai nebus. tik nutolinsit ir apsunkinsis neišvengiamą išsiskyrimą.
va tokia mano nuomonė.
jau ne karta esu tai pasakius garsiai

nekenciu jo
vakar pagaliau suvokiau, kad reikia pagyventi atskirai, o paskui galbut ir issikirti