QUOTE(mongolas @ 2007 08 28, 16:36)
tai del ko tada?
Kažkoks jausmas giliai viduje
Stengiuosi paprasčiausiai į šį jausmą nekreipti dėmesio ir gyventi blaivia galva
QUOTE
teisi, kad galima kakziek perprasti zmogu per kelis metus ir isivaizduoti kaip jis elgsis kai kuriose situacijose, bet visko numatyti neimanoma - gyvenimas kartu - tai jau kitokia situacija, nei vaiksciojimas kartu uz ranku, todel ir islenda 'naujos' nematytos savybes.
taip tikrai.
gyveni myli,labai myli ir vistiek negali buti tikras niekada.
kita vertus negali buti tikras ar blogos savybes nepasikeis.Labai retais ypatingais atvejais taip nutinka,kai zmones normaliai pasikalba.bet dazniausiai tik vienas nori problema sprest,t.y tas kuri jam kliuva,o kitas nieko nenori girdet.tada manau ir reikia "ne spresti o šalint"
is tikruju tai liudna
Vakar po pietų pabėgau iš darbo, nuėjau į Katedrą, uždegiau žvakutes.... tiesiog ramiai pabuvau, paskui pasivaikščiojau po kažkada "gimtuosius" VU kiemelius, išgėriau žalios arbatos "morge".... Tikrai, aplink nekas pasikeitę.... Tiesiog norėjau susitaikyti pati su savimi...
Vakare ramiai pasikalbėjom, kad esamoje situacijoje - jokia šeima nebeegzistuoja... Tai yra PABAIGA ... viskas mirę.... Tikrai nekamuoti vienas kito... Bet aš išsakiau tokią mintį, kad gal verta pabandyti būti kartu... po to, kai kai kokį laiko tarpą pabūtume atskirai... tada bent jau žinosime, kad padarėme viską, ir jei niekas nesikeis tada kiekvienas pasuks savo keliu... Nežinau, ar teisingai elgiuosi.... Gal tai tik jam parodys, kaip gerai be manęs... Gal ir ne... Bet jo pozicija labai skeptiška, kategoriška, o ir to noro ir motyvacijos išsaugoti santykius nelabai turi... Bet man tai paskutinė priemonė...
Pacituosiu kitos forumetės mintis...
"Žinai, aš labai daug galvoju apie tai.
Susigrąžinimu aš netikiu, nes man tas susigrąžinti, tai kaip kokį daiktą. O daikto man nereikia, man reikia mylinčio žmogaus, kuris nenustoja manimi džiaugtis
Va todėl vengiau šitos temos. Nenoriu aš nieko susigrąžinti. Noriu apgydyti tą sielos skylę, kurią išdegino skausmas.
Aš galvoju, kas bebūtų nutikę kiekvienai iš mūsų, tai JAU yra pabaiga. Tai yra visks. Pabaiga ne tik tų santykių ar santuokos, bet ir kažkokių vilčių, gal iliuzijų, kažkokio tikėjimo, pasitikėjimo. Tai yra pabaiga kažkokio mūsų gyvenimo etapo. Vienoms ta pabaiga labai skaudi ir viską apverčianti aukštyn kojom, kitom - gal kiek mažiau viską verčia. Tai yra taškas.
BET...galbūt gali būti nauja pradžia su tuo pačiu žmogumi. Labai retai, bet gali būti nauja gražaus etapo pradžia. Tai nebus tęsinys, nes skausmas išdegino skylę sieloj ir jos neužlopysi, ir lopyti turbūt neverta. Gal geriau tegul sugyja tos skylės pakraščiai, ir tegul ji lieka, padariusi mus jautresnes, išmintingesnes, gilesnes.
Man dabar pasidarė daug lengviau, kai suvokiau, kad dabar yra pabaiga, reikia išsiverkti, išsigedėti, nes man tai tai yra didžiulė mirtis, ir tada atsitiesus eiti pirmyn. O tame "pirmyn", kas bus, tas bus."
Vakare ramiai pasikalbėjom, kad esamoje situacijoje - jokia šeima nebeegzistuoja... Tai yra PABAIGA ... viskas mirę.... Tikrai nekamuoti vienas kito... Bet aš išsakiau tokią mintį, kad gal verta pabandyti būti kartu... po to, kai kai kokį laiko tarpą pabūtume atskirai... tada bent jau žinosime, kad padarėme viską, ir jei niekas nesikeis tada kiekvienas pasuks savo keliu... Nežinau, ar teisingai elgiuosi.... Gal tai tik jam parodys, kaip gerai be manęs... Gal ir ne... Bet jo pozicija labai skeptiška, kategoriška, o ir to noro ir motyvacijos išsaugoti santykius nelabai turi... Bet man tai paskutinė priemonė...
Pacituosiu kitos forumetės mintis...
"Žinai, aš labai daug galvoju apie tai.
Susigrąžinimu aš netikiu, nes man tas susigrąžinti, tai kaip kokį daiktą. O daikto man nereikia, man reikia mylinčio žmogaus, kuris nenustoja manimi džiaugtis
Va todėl vengiau šitos temos. Nenoriu aš nieko susigrąžinti. Noriu apgydyti tą sielos skylę, kurią išdegino skausmas.
Aš galvoju, kas bebūtų nutikę kiekvienai iš mūsų, tai JAU yra pabaiga. Tai yra visks. Pabaiga ne tik tų santykių ar santuokos, bet ir kažkokių vilčių, gal iliuzijų, kažkokio tikėjimo, pasitikėjimo. Tai yra pabaiga kažkokio mūsų gyvenimo etapo. Vienoms ta pabaiga labai skaudi ir viską apverčianti aukštyn kojom, kitom - gal kiek mažiau viską verčia. Tai yra taškas.
BET...galbūt gali būti nauja pradžia su tuo pačiu žmogumi. Labai retai, bet gali būti nauja gražaus etapo pradžia. Tai nebus tęsinys, nes skausmas išdegino skylę sieloj ir jos neužlopysi, ir lopyti turbūt neverta. Gal geriau tegul sugyja tos skylės pakraščiai, ir tegul ji lieka, padariusi mus jautresnes, išmintingesnes, gilesnes.
Man dabar pasidarė daug lengviau, kai suvokiau, kad dabar yra pabaiga, reikia išsiverkti, išsigedėti, nes man tai tai yra didžiulė mirtis, ir tada atsitiesus eiti pirmyn. O tame "pirmyn", kas bus, tas bus."
QUOTE(agnita @ 2007 08 29, 15:22)
Labai skaudu kai daeinama prie paskutinio taško, galiu palinkėt tik stiprybės.
ačiū, pati sau to irgi linkiu, kad tik neištižčiau...
QUOTE(Vilangella @ 2007 08 29, 12:27)
ačiū, pati sau to irgi linkiu, kad tik neištižčiau...
Neistizi, Vilangella, neistisi... Tavyje yra labai daug vidines energijos, geros energijos, stiprybes ir noro daryti kazka.kaip tik esu prisiregistravusi BADDAY konferencijoje, o ten vienas zmogus raso apie savo issiskyrima su zmogumi po 7eriu metu... Labai idomi vyriska pozicija - jei noresi - persiusiu. Ir labai irdomus kitu patarimai, kaip ir kodel lgtis, akd issilaisvintum is tos vidines kancios, kuri dabar tave gaubia...
Tiesiog leisk sau ir tam kitam zmogui gyventi, paleisk viska... Jei kitas nieko to nenori, ko troksti tu, vadinas, jus dvieju pasauli isivaizduojate skirtingai , keliai skiraisi, tad nera prasmes draskytis, viduj save grauzti...
Tu esi stipri, tad dar kart ikvepk, darkart pabuk stipri ir atsiplesk nuo to kito zmogaus, nebuk nuo jo priklausoma! Juk kaip suprantu, anas zmogus nieko nebenori sieti kartu, tai viskas, gana, kam dar save bandyti itikineti?.. Susiimk ir atsiplesk... ir iseik i kalnus arba laukine kelione po Lietuvos upes, kur laukiniai ir gyvenimisko poreikiai pavalgyti butu svarbesni uz kakzkokius jausmus... Tada ir susigaudysi, kas kaip....
Nebent labai saldu save kankinti... Juk visi esame savotiski sadomazochistai........
Linkiu stiprybes, kantrybes istverti si laika ir pagaliau apsispresti - juk jau praejo dvi savaites, kaip rasai cia, o sprendimo dar jokio nera... Gal laikas?..
Villangela, be reikalo bijai, kad vyras pajus, jog be tavęs gyventi yra geriau, pagalvok apie tokią galimybę, jog tu, pagyvenusi atskirai, suvoksi, kad tai jokia pasaulio pabaiga ir kad TAU be jo gyventi yra visai neblogai 
Ši situacija man pažįstama iki skausmo... Buvau pasiryžusi skirtis, suruošiau dokumentus į teismą, pradėjau ieškoti kito darbo... Vyras į viską žiūrėjo ramiai... Jo nuomone aš gyvenau piuikiai, nesvarbu, kad nerodė jokios meilės ir negerbė... nutiko nenumatytas dalykas, netikėta liga paguldė mane į ligoninę, vyras ateidavo bet vis pabrėždavo kad tik vaiką atveda... kai gydytojai mane išrašė, nutariau išvažiuoti... mano nuostabai vyras pasikvietė mane atskirai ir vietoj įž[eidimų pasiūlė pasilikti ir žadėjo rūpintis, sakė, kad gal nereiktų man išvažiuoti... Praskydau ir pasilikau... prabėgo beveik mėnuo ir supratau, niekas nepasikeis... jis ir toliau liks šaltas, jo pagrindinis draugas televizorius, dėmesys man neįmanomas, seksas tik pareigos atlikimas iš jo pusės, jokios pagarbos, mano nuomonės paisymo, apie romantiką ir meilę kalbėti neįmanoma... Pasikeičiau tik aš... nebesibaru, nekreipiu dėmesio į nepaaiškinamus priekaištus, nepagrabą ir nebeprašau meilės... ką darau... tiesiog laukiu... ieškausi darbo ir stebiu... turiu žiaurią nuojautį, kad mano vyras turi kitą.... Jis gudrus ir sunku pagauti.... bet manu, kad yla visada išlenda išmaišo, o manęs dar laukia puiki ateitis... Jaučiuos stipri ir rami.... Skaudu širdį, sunku būt vienai....
QUOTE(Vilangella @ 2007 08 29, 15:14)
Vakar po pietų pabėgau iš darbo, nuėjau į Katedrą, uždegiau žvakutes.... tiesiog ramiai pabuvau, paskui pasivaikščiojau po kažkada "gimtuosius" VU kiemelius, išgėriau žalios arbatos "morge".... Tikrai, aplink nekas pasikeitę.... Tiesiog norėjau susitaikyti pati su savimi...
Vakare ramiai pasikalbėjom, kad esamoje situacijoje - jokia šeima nebeegzistuoja... Tai yra PABAIGA ... viskas mirę.... Tikrai nekamuoti vienas kito... Bet aš išsakiau tokią mintį, kad gal verta pabandyti būti kartu... po to, kai kai kokį laiko tarpą pabūtume atskirai... tada bent jau žinosime, kad padarėme viską, ir jei niekas nesikeis tada kiekvienas pasuks savo keliu... Nežinau, ar teisingai elgiuosi.... Gal tai tik jam parodys, kaip gerai be manęs... Gal ir ne... Bet jo pozicija labai skeptiška, kategoriška, o ir to noro ir motyvacijos išsaugoti santykius nelabai turi... Bet man tai paskutinė priemonė...
Pacituosiu kitos forumetės mintis...
"Žinai, aš labai daug galvoju apie tai.
Susigrąžinimu aš netikiu, nes man tas susigrąžinti, tai kaip kokį daiktą. O daikto man nereikia, man reikia mylinčio žmogaus, kuris nenustoja manimi džiaugtis
Va todėl vengiau šitos temos. Nenoriu aš nieko susigrąžinti. Noriu apgydyti tą sielos skylę, kurią išdegino skausmas.
Aš galvoju, kas bebūtų nutikę kiekvienai iš mūsų, tai JAU yra pabaiga. Tai yra visks. Pabaiga ne tik tų santykių ar santuokos, bet ir kažkokių vilčių, gal iliuzijų, kažkokio tikėjimo, pasitikėjimo. Tai yra pabaiga kažkokio mūsų gyvenimo etapo. Vienoms ta pabaiga labai skaudi ir viską apverčianti aukštyn kojom, kitom - gal kiek mažiau viską verčia. Tai yra taškas.
BET...galbūt gali būti nauja pradžia su tuo pačiu žmogumi. Labai retai, bet gali būti nauja gražaus etapo pradžia. Tai nebus tęsinys, nes skausmas išdegino skylę sieloj ir jos neužlopysi, ir lopyti turbūt neverta. Gal geriau tegul sugyja tos skylės pakraščiai, ir tegul ji lieka, padariusi mus jautresnes, išmintingesnes, gilesnes.
Man dabar pasidarė daug lengviau, kai suvokiau, kad dabar yra pabaiga, reikia išsiverkti, išsigedėti, nes man tai tai yra didžiulė mirtis, ir tada atsitiesus eiti pirmyn. O tame "pirmyn", kas bus, tas bus."
Vakare ramiai pasikalbėjom, kad esamoje situacijoje - jokia šeima nebeegzistuoja... Tai yra PABAIGA ... viskas mirę.... Tikrai nekamuoti vienas kito... Bet aš išsakiau tokią mintį, kad gal verta pabandyti būti kartu... po to, kai kai kokį laiko tarpą pabūtume atskirai... tada bent jau žinosime, kad padarėme viską, ir jei niekas nesikeis tada kiekvienas pasuks savo keliu... Nežinau, ar teisingai elgiuosi.... Gal tai tik jam parodys, kaip gerai be manęs... Gal ir ne... Bet jo pozicija labai skeptiška, kategoriška, o ir to noro ir motyvacijos išsaugoti santykius nelabai turi... Bet man tai paskutinė priemonė...
Pacituosiu kitos forumetės mintis...
"Žinai, aš labai daug galvoju apie tai.
Susigrąžinimu aš netikiu, nes man tas susigrąžinti, tai kaip kokį daiktą. O daikto man nereikia, man reikia mylinčio žmogaus, kuris nenustoja manimi džiaugtis
Va todėl vengiau šitos temos. Nenoriu aš nieko susigrąžinti. Noriu apgydyti tą sielos skylę, kurią išdegino skausmas.
Aš galvoju, kas bebūtų nutikę kiekvienai iš mūsų, tai JAU yra pabaiga. Tai yra visks. Pabaiga ne tik tų santykių ar santuokos, bet ir kažkokių vilčių, gal iliuzijų, kažkokio tikėjimo, pasitikėjimo. Tai yra pabaiga kažkokio mūsų gyvenimo etapo. Vienoms ta pabaiga labai skaudi ir viską apverčianti aukštyn kojom, kitom - gal kiek mažiau viską verčia. Tai yra taškas.
BET...galbūt gali būti nauja pradžia su tuo pačiu žmogumi. Labai retai, bet gali būti nauja gražaus etapo pradžia. Tai nebus tęsinys, nes skausmas išdegino skylę sieloj ir jos neužlopysi, ir lopyti turbūt neverta. Gal geriau tegul sugyja tos skylės pakraščiai, ir tegul ji lieka, padariusi mus jautresnes, išmintingesnes, gilesnes.
Man dabar pasidarė daug lengviau, kai suvokiau, kad dabar yra pabaiga, reikia išsiverkti, išsigedėti, nes man tai tai yra didžiulė mirtis, ir tada atsitiesus eiti pirmyn. O tame "pirmyn", kas bus, tas bus."
zinai, is savo patirties galiu pasakyti - kai "ishsiskiri pagyventi atskirai/vienas nuo kito pailseti/panasiai" - tai ir yra tashkas. Gal jus sueisite veliau, bet tik trumpam. Po to ishsiskirsite visam. Jei tavo vyras nuo pat pradziu ziuri skeptishkai, jusu ishsiskirimas jo nuomones nepakeis, jis neverks naktimis kip tu. kazkas jam sujudes, b et zinai.. vyrishkas Ego, savimeile.. Mylintis, demesingas vyras nedaleis galimybes, kad zmona kazkur kitur miegotu viena (arba jis kitus, bet nezinos ar zmona viena miega). Mylintis pavydi ir skirtis net ir trumpam nenori.. kad ir kiek problemu butu, jas reikia naikinti, o ne spresti.
QUOTE(Acme @ 2007 08 28, 21:23)
Kažkoks jausmas giliai viduje
Stengiuosi paprasčiausiai į šį jausmą nekreipti dėmesio ir gyventi blaivia galva
Stengiuosi paprasčiausiai į šį jausmą nekreipti dėmesio ir gyventi blaivia galva
man irgi taip buna - ypac kai esu nepatenkintas seimynine situacija, tada kartais atrodo, kad gyvenimas galejo visai kitaip pasisukti - svarstau apie visas turetas galimybes kitu santykiu, kuriu taip ir neisnaudojau (galimybiu zinoma, ne santykiu). kai kurie prisiminimai visai nieko buna
taciau blaivesne galva suprantu kad taip tik isivaizdinu - viskas graziau atrodo, kai is toli
nors itariu, kad gali ir ne apie tai kalbeti - su tuo 'giliai viduje' gali buti ir visai kiti dalykai
Papildyta:
QUOTE(Vilangella @ 2007 08 29, 14:27)
ačiū, pati sau to irgi linkiu, kad tik neištižčiau...
net kazkiek pavydziu tau - priartejai prie savo sprendimo. prasidejo tikrasis atverkimas, skaudes, bet manau bus ir lengviau - ikvepsi laisves
sekmes
ir kuo daugiau asaryciu - uz nauja pradzia
QUOTE(mongolas @ 2007 08 30, 00:50)
O tau giliai viduje nėra? Atleisk, jei tai per daug asmeniška
Bet manau, kad jaučiamės panašiai...
