Kada metas skirtis?

Net skaityti sunku... Jei šitaip jautiesi - nutrauk tuos santykius, tvarkykis SAVO gyvenimą PATI. Juk esi atskiras asmuo su savo protu, sugebėjimais, troškimais, geromis ir blogomis savybėmis, tai ir gyventi turi taip, kaip Tau norisi, o ne kaip kažkoks likimo pokštas sudėliojo. Kitaip prarasi sveikatą, nervus ir gyvenimo džiaugsmą. Tų valandų, dienų ar metų, kuriuos dabar šitaip kankiniesi, niekada nebeatgausi, jos jau išbrauktos iš Tavo gyvenimo. O atsarginio gyvenimo neturi, tik šitą vienintelį, tai stenkis daryt viską, kad jis Tau teiktų džiaugsmo - žinoma, kiek įmanoma nekenkiant kitiems, bet vis tik Tavo gyvenimu nepasirūpins niekas, išskyrus Tave pačią.
Aš pati jau nugyvenau ilgą santuokinį gyvenimą ir nesu nei lengvabūdiškų vedybų, nei skubotų skyrybų šalininkė, bet Tavo atveju išsiskirčiau nedelsdama.

Vilangella,
O kas Tave prie jo laiko? Ir nuo kada jis si Tavim taip pradejo bendrauti?

"ideali šeima" - man ši sąvoka tikrai nesiremia meilės romanų abstrakcijomis... Pati augau pilnoje šeimoje, visko buvo tarp tėvų - ir meilumų ir piktumų ir krizių... mama kartais tikrai kentėdavo, bet vienas dalykas egziztavo - pagarba ir žmoniškumo neperžengimo ribos... O dabar, kaip gražu žiūrėti į jų brandžią meilę, tėtis mamai gėles neša, skanumynus dovanoja... ir pasibara kartais aišku, bet niekada nesidrasko iki kraujų...
O vyras išauges su mama, nes tėvas juos paliko dėl kitos moters, kai jam buvo kokie 9 -10 metų, nieko nesakau, vargo moteris, bet matyt šeiminio gyvenimo pagrindų sūnui taip ir nesuteikė... Ir šiap matosi, moteris visą laiką kovojo dėl visko - kad tik materialiai viskas būtų super, kad tik sūnų nepraščiau į gyvenimą išleist... Žodžiu bekompromisis draskymasis dėl savęs, savo interesų - jų šeimos bruožas....
Todėl ir į mūsų sukurtą šeimą atėjo dvi labai skirtingos patirtys, ir aš iš anksto žinojau mes idealią šeimą įsivaizduojame skirtingai... Matyt mano klaida buvo, kad bandžiau primesti savosios modelį...

Papildyta:


Oi saules, man ir pačiai labai sunku atsakyti į šį klausimą - manau, kad dar rusenantys jausmai... neslėpsiu - dar ir prieš Dievą duota priesaika, auklėjimas, kad reikia stengtis šeimą išsaugoti... Na dar ir materialiniai dalykai...
Manau, kad nuo šių metų pradžios, daugiau mažiau situacija pradėjo blogėti, o nuo birželio - kaip sniego lavina žemyn...

Taigi va.. Pas mane irgi seimoj tas pat. Mes su vyru ziauriai skirtingai isivaizduojam kas yra pagarba, seima, meile ir etc.
Atverkiau per 5 metus tiek, kiek nebuvau verkus per 25 metus. Kas nuo to pasikeite? Nieko..Tik kad man nervai paslijo.
Ir ka supratau kad as jo nepakeisiu, jo poziurio taip pat. Tuo labiau neprimesiu jam savojo (nors mano poziuris yra zymiai geresnis juokauju).
Dabar bandau atsakyti i tuos su klausimus, kuriuos ir uzdaviau tau.. Mane laiko, vaikas! pakolkas daugiau argumentu nesugalvojau ir tikejimas meile

Va šį savaitgalį, buvom prie Jūros keturiese, aš su juo ir mano giminaitė su draugu. Tikėjausi iš tos kelionės ko kito, bet deja, lavinos nesustabdysi... Jie nepažinojo vienas kito, bet po visko jos draugas liko pakraupes jo elgesiu su manimi... Liko nesupratęs, kaip aš galiu tiek aukoti tokiam...

Mieloji, parasyk tiksliau koks elgesys, nors viena dalyka?
Ir dar patarimas, niekada nesitikek ko nors, nes taip nebus. Suprask teisingai. Nes tai labai per nervukus duoda.. As iki tokio lygio "dasivariau" kad galvos ir sirdies skausmas pastovys palydovas. Bet kai viena diena stojausi darbe nuo kedes ir susmukau, nuo skausmo, pasakiau sau STOP! gana.

Ir aš suprantu, kad nepakeisiu jo... ir matyt pati nelabai pasikeisiu.... dėl jo... Kas lieka - meilė (ko seniai nėra iš jo pusės) o tada tik tikėjimas meile...

Elgiasi taip, lyg aš būčiau tuščia vieta ir dar su tokia neapykanta..... Nesinori čia vardinti tų poelgių, nes labai skaudu...
Na vat elementari situacija - einam į paplūimį, į mano didesnį krepšį sukrauname parduotuvėje pirktus gėrimus ir kt. daiktus, į jo 2 rankšluoščius ir dekį, žurnalą, kai paprašiau panešti, nes man sunku - kai pradėjo putotis, "tai ką tu neši? ką negali panešti, ponia ar ką atsiradai.." "Čia tipo tik jam ant galvos lipu... Na, kai buvo viskas gerai, pats net nepraštytas čiupdavo krepšį, kad tik man sunkumų netampyti - juk jis vyras... Be to dar žino, kad man skauda riešų sąnariai, bet anot jo "aš ne invalidė" Na jei aš ko gražiai paprašau, pavyzdžiui: gal einam pasivaikščioti pajūriu: rėkia aš nenoriu niekur su tavim vaikščioti... ir na tai kas, kad aš prašau, nusi... jam ...
Ir kiti dalykai, tas požiūris, atmestinumas, siaubinga atmosfera...

super pasakyta...

O nekilo mintis, kad vyras trokste troksta skyrybu, tik jis nenori buti tas baisunas isardes seima, jis laukia kol tave daves iki tokios stadijos, kad pati susiprotesi ir ji lengvai paleisi, pasisnekekit, tiesiog paklausk: Brangusis matau, kaip tau su manim blogai, gal tu nori iseiti? O isgirdus atsakyma spresk, va Saules taviskis lyg ir nenori skirtis, jei neklystu, tai jos sprendimas yra pabandyti issaugoti seima, taciau jei nors vienam tos seimos nebereikia, tai nera ko draskytis, gyvenimas per trumpas ir tai ne repeticija, jame nieko nebepakartosi.

Jis jau seniai pasiūlė skyrybas...Tik dar tipo kažką darėm... Tiksliau aš vieną žingsnį į priekį, jis tris atgal... nė vienos pastangos...
Išeiti turėsiu aš...

Oi Oi Oi. Tipine situacija kaip pas mane. Kuo daugiau prasau, tuo daugiau gaunu moralu, tuo daugiau rekia, kuo daugiau rekia, tuo daugiau as verkiu.. Ir taip viskas ratu. Skirtis, spesi. As ir dabar svajoju, kaip faina butu issiskyrus, bet velgi, kas apsaugos, kad kitas nebus toks pat. Taigi, jo nepakeisi, keistis gali tik pati, keisti savo poziuri i ji, i seima. Kalbu tik is savo patirties. Kaip jauciausi siaubingai blogai. Irgi tikejausi daug dalyku, kad kaip pvz vakare pasedet, pasneket ar kazka, o gaudavau "antausi" ka cia nusisneki, nematai dirbu, kas per ponia? princese atsirado. Tokie zodziai dure taip stipriai, kad negaliu apsakyti zodziais. Ir mazias zingzneliais pradejau keistis pati.
Paemus pavyzdi su krepsiais, ne prasai jo, o sakai PANESK KREPSIUS NES MAN SUNKU! Oi kaip jis uzsiputos. jei prades kazka aiskint, ko pati nenesi, neinvalide ar kazkas panasaus, nieko neaiskink, nenusimink o tiesiog pasakyk" ai, tiek to. Ir visur taip. Neprasyk, o tiesiog sakyk. Zinau kad tai yra sunku labai sunku, bet kai persilauzi, tau bus lengviau, ir manau jis supras, kad nera pasaulio bamba. Ir arba prades mastyt kitaip, arba ne, o tu tuo trapu igysi savarnkiskumo, ir i viska ziuresi lengvesne sirdim, ir jei noresi galesi skirtis. Ai dar del pasivaiksciojimo, zinau kad norisi kartu, bet susikaupk ir pranesk, as einu pasivaiksciot pajuriu - prisijungsi? Jei uzsiputos vel elemntarus atsakymas, ai tiek to igyk pasitikejima savim, ir zinok kad esi verta geresnio gyuvenimo. Ta kartok sau pastoviai. Pamatysi viskas prades keistis. Nebeliks sunkumo. Nebesitikek is jo NIEKO. Ir tuomet bus viskas paprasciau. Labai sunku bet imanoma!!