Vyras - nešeimos zmogus...

Idomu kas kaip supranta neseimos zmogus?As turiu drauge kuri apsivede ir jos vyras tikrai yra neseimos zmogus jam nerupi vaikai ir ar jie turi ka valgyti nes i darba iseina ryte po darbo pas draugus alucio pagerti ir velai vakare namucio,gryzes iskart lekia valgyti ir ne duok dieve tu jam nepasildysi ir nepateiksi kaip panaiciui vakariene tai isius apreks,,,,,,,Tai as manau kad jis neseimos zmogus,nes jam seima paskutineje vietoje o draugams ar pazystamiems atiduos viska

cia,forume,esu perskaiciusi Medinio pasisakyma,kad jei norite seimos,tai ir ieskokite seimynisko vyro.tiesa sakant,manau,kad cia gerai pasakyta.istekejusi uz zmogaus,kuris nesubrendes seimai,nepasiruoses,kuris savo vaiko mama palieka viena,o pats eina linksmintis,tai paskui neturetum stebetis,kad gyvenimas gerai nesiklosto,kad jis ne vaiku rupinasi,o sugerovais...

oj mano situacija irgi ne kokia...kol nebuvau daug kur eidavome drauge, o dabar kaip kaip kazkuri sako geriausia drauge tapo pagalve... man gimdyti uz 2 savaiciu, o brangusis niekaip negali sutvarkyti buto....taip ir gyvenu tarp maisu, deziu, melsdama maziuko kad dar patupetu nestumas labai sunkus buvo, 6k ligoninej gulejau, viskas del nervu...jis mato kaip man sunku, kokia nervinga pasidariau, bet nieko nedaro..rodos jam draugai svarbiau..pries keleta dienu gaves pora laisvu dienu jis taresi vaziuojantis i musu buta baigt remonto, bet vis neatsiliepe, neatrase i sms..pamaniau viskas aisku, vel su draugeliais be kuriu negali..veliau gavau sms kad tel baigia issikrauti, garsa buvo issijunges,truputi pavargo bute tai dar pas drauga uzeis, tipo eik namo viena(diena bunu pas savo mama, nes nesinori trintis jo namuose kur nieks nesidrovi ateiti i musu kambary ir sedeti prie kompo, valgyti)..tai va 22valanda ejau viena pas ji, ir dar parase kad nekukuociau nes paliks...tas jo pora valandu pas drauga truko iki 4ryto..grizo girtas, jam buvo baisiai bloga ilindau i jo telefona, o ten draugam prirasineta, priskambineta, taip ir znojau kad jis net nebuvo tam bute, tiesiog gere...leidau jam meluoti, klausiau kaip jis tvarkesi visa diena, atsiprase kad uzsibuvo, o tada pazeriau jam teisybe...skaudu tik todel kad jam buvau pasiruosusi atiduosi visa save, buti jam gera zmona, drauge, pasitiketi juo, pagimdyti jam sunu...bet supratau kad mazai ji tepazinau iki bendro gyvenimo, kad draugai jam svarbiau nei grazi mudvieju pradzia..zinoma vyrui reikia atsipalaiduoti savam bury, bet viskas turi ribas...matyt dar nepribrendes, o gal mazai myli..

deja,ne mazai myli,o manyciau,kad nemyli o tu savo vaikeli myli maziau nei ta suski,jei leidi sau tiek nervuotis ir save skriaust manau,kad turejai visa nestuma ir dar dabar prabut pas savo mama,kur bent jau taves niekas naktim nesiuntines vaikscioti niekur,negrasins jokiais palikimais,kur bent jau ramybe bus.o jis butu geres sau toliau taip,kaip geria dabar bet bent jau tavo sveikata butu buvusi geresne.rupinkis savimi ir kudikiu,o ne tuo suaugusiu zmogum,kuris greiciausiai nesuvokia savokos "suauges" jis yra niekas palyginus su tuo,kas esi tu ir TAVO vaikas(akivaizdu,kad jam sis vaikas nerupi,todel ir sakau,kad jis tik tavo).o jus susituoke?

kalbejom apie viska, aiskinau jam kad ir be jo galim apsieiti, kad nesidraskysiu gales bendrauti su vaiku jei tik nores...neesu tokia silpna, negalinti be jo, bet jis nrt klausyti nenorejo, aiskino kad myli...neesu akla, bandau dar ji stebeti..nesusituoke esam ir nemanau kad noreciau tuoktis jei nezinau ar jis tas kuris gales buti salia manes, buti mano draugu, zmogum kuriuo galiu pasitiketi...esu labai atlaidi, gal kad jauna, visada buvau nuosirdi ir tikiuosi to is kitu, taip ir gaunasi...bet per ta nakti dingo visas pasitikejimas, tikejimas bendra ateitimi...bet kiek man tai suteike stiprybes.negaliu buti pas mama, mama turi savo gyvenima, beto jos pacios gyvenimas buvo sunkus, nenoriu jos skaudinti, znau kad nemiegos naktim.kad ir kas bebus, teks pagyventi porametu, uzsimerkti ir apsiriboti savim ir mazu vaikeliu kuriam niekad neleisiu skaudinti sirdeles, o tada mes iseisim kad ir koks sunkus gali buti gyvenimas.nezinau, tokia nuoskauda turiu, kad rodos niekada jam neatleisiu..visada ji supratau, meginau padeti, kad ir kokie tie sunkumai bebuvo...gal kai praras supras....

na va matai,tu vis dar tikiesi,kad jis susipras,supras,ka prarado ir jus susitaikysit...bet to nereikia!jam gal ir gerai butu turet moteri,kuri tiek del jo gali iskentet,nu bet gi tau,tavo vaikui jis nieko negali duoti,o tik atimti ramybe,sveikata(tiek fizine,iek psichologine),o veliau kas zino,gal net pinigus...
grazu,kad manai,kad neleisi skriaust vaikucio,bet ar esi tikra,kad sugebesi?tu gali buti pati nuostabiausia mama pasauly(beje,tikiu,kad tokia ir busi),bet jis,vaiko tevas,turi kita itaka vaikui,kita vaidmeni vaiko gyvenime ir tu niekaip negali gyvendama su tave skriaudzianciu vyru apsaugot vaiko nuo skausmo.juk vaikas tai jaus,matys,girdes!!!mano patarimas butu tikrai negyvent su tokiu vyru,dabar yra pvz motinos ir vaiko pensionas ar namai,kur bent kazkuriam laikotarpiui galima apsistoti.jis nepasikeis.juk jis net nenori keistis ir nemato problemu,nesupranta ir nenori suprast,kad per ji tu kenti ir koks jis turetu buti,kad jus galetumet gyvent graziai.tai nieko ir nekeis,o tu tik dar labiau save kamuosi.tikrai bent pabandyk pagyvent be jo,na nemanau,kad mama tave ismes,kuriam laikui juk priims,nors nebus lengva,bet vis tiek geriau.

na kol tik draugavom, buvom patys geriausi draugai, jis tikrai moka buti nepaprastas, nieko negaileti...o kai jau pastojau jo ryztingumas dingo...aisku, nenesa pinigu is namu, nesiduoda su mergom, nesimusa..zinokit paluzau viena nakti, pradejau verkti ir nebegalejau sustoti pora valandu... jis pyko, o kai pamate kad viskas rimta, kad man tokrai taip be galo sunku, issigando..visa nakti laike apsikabines, pazadejo liautis.neatsiprasinejo, neaiskino koks yra stuobrys, bet suprato..pazadejo nepalikti manes nei minutei po darbo, buti 3yse ir ne kitaip....manau ji kamuoja psichologines bedos, kokios net nezinau, negaliu jam padeti, jis uzdaras, nemegsta per daug atvirauti...jo vaikysteje buvo ivykusios dvi baisios tragedijos, gal tai kazkiek itakoja tas jo begimus is namu ir t.t....jis duoda viska ko nori, dziaugiasi gimsianciu vaiku, o poto staiga iseina ir grizta kaip katinas...kartais negaliu jo suprasti...

Manau, kad geriau butu tau neteketi

Zinau, kad sunku isakyti sirdziai ir vien klausyti proto atrodo ziauroka, bet vistik turi pasirupinti savo vaikuciu ir pati savimi. Bus sunku pradzioje, bet reikalinga.

na tai be abejo,kad jei buvo kazkokios tragedijos vaikysteje,jos itakojo dabartini vyro elgesi,bet tai ka tau dabar daryt?ar del to atkenteti tu turi?ar tos tragedijos yra tavo atsakomybe?jeigu ten taip rimta,tai tegu keliauja gydyt savo sielos zaizdu pas psichologus,taip gyvent negalima!tu privalai save saugoti,cia kudikio sveikatos klausimas,kuriuo zaisti yra pavojinga.na ne man cia aiskinti,bet jei gali bent kazkiek pagyventi kitur,tai tada taip ir padaryk,blogiau juk nebus

Na ka gi cia tau galima patarti.... Su juo laiminga nebusi, be jo busi... Kazkodel man atrodo, kad maishai meile su prisirisimu ir aplinkybemis... Nes jauchiasi tokios nuotaikos.. jei butu meile, butum isitikinusi, kad jis tas zmogus, su kuriuo noretum pasenti.. ir tau nekiltu jokiu abejoniu.. mano nuomone siuo klausimu butu tokia... labai dazhnai aistras ir simpatijas priimame uz meile.. nors, aistros irgi tam tikra meile.. bet ne ta rusys..

Taip gamtos sukurta, kad seimoje vyras yra "uzsienio reikalu ministras", o moteris - "vidaus reikalu ministre". Tiesioginiai seimos reikalai, pats seimos organizmas yra tik moters veiklos sritis ir nuo moters seima priklauso ne 3/4 (trys kampai is keturiu) bet greiciau net 100%.

Moters funkcija - pats seimos vidus, o vyro - pritraukti i seima jega, energija, resursus, kura, pajamas is isorinio pasaulio. Vyro funkcija - medzioti mamutus. Moters - tuos isorinius resursus transformuoti i namu jaukuma ir seimos didejima. Tokia yra amzina normali seima nepriklausomai nuo civilizacinio issivystymo lygio.

Moteriai namai, lizdas, ola, bustas - pati jos esme. Moteris negali normaliai gyventi be savo busto.
Vyras gyvena namuose kaip bendrabutyje, kaip svecias. Vyras gali egzisuoti be savo lizdo. Paziurekite kaip atrodo bendrabuciuose vaikinu kambariai, arba daugumos viengungiu vyru butai - visiskas chaosas, lekstes suverstos i kriaukle, namai neplauti menesiais ar net desimtmeciais!

Ir tokio poziurio priezastys giliai gamtoje. Tai tiesiog skirtingi gamtos poliai.

Taciau vienas be kito vyras ir moteris negali pilnavertiskai gyventi, nemato prasmes, nejaucia gyvenimo skonio.

KA JE TURETU DARYTI?

Jie turetu mokintis teisingai bendrauti su tuo priesingu gamtos poliumi, o tai reiskia iseiti is savo SIAURO ASMENINIO SUBJEKTYVAUS LYTINIO POZICINIO (VIENOS LYTIES) POZIURIO KAMPO, IS MOKINTIS MATYTI SEIMA KAIP VISUMA, bet ne sutuoktini kaip vien savo naudos, savo malonumu patenkinimo saltini. Ir sis desnis vienodai galioja ir vyrui ir moteriai. Tai esmine ir vienintele problema vyru ir moteru santykiuose.

Ir jei bent viena puse turi bent minimuma gilesnes isminties, tai gali savo teisingu elgesiu laipsniskai pakeisti visa bendra situacija, atmosfera seimoje, net jei sutuoktinis to nezino ir elgiasi egoistiskai. O jei antroji puse yra is emes piktybinis herojus - tai esama situacija labai greitai issipres bet kokiu atveju.

Bet kokiu atveju vienintelis teisingas kelias sutuoktiniui: ISSIAISKINTI ISSIGRYNINTI SAVO PAREIGAS IR JAS BESALYGISKAI VIENASALISKAI VYKDYTI SUTUOKTINIO ATZVILGIU.

Jei moteris taip elgsis - bet kuris statistinis vyras nores visa gyvenima buti su sia moterimi ir laipsniskai taps "SEIMOS ZMOGUMI"

Nes moteris, skirtingai nei vyras, turi didesne galia pakeisti savo sutuoktini. Ir jos pareiga bet kokiu atveju - mokinti, aukleti ,tobulini savo vyra visa gyvenima. Tik ji tai turi daryti delikaciu, subtiliu, maksimaliai svelniu budu

tai vis tik reikia jį auklėti..ir net pareiga pasirodo...o aš galvojau, kad turim gauti jau paruoštą žmogutį...

nes bendrauju dabar su na visiškai ne šeimos ,nu totaliai ne šeimos žmogus...ir amžius jau ne toks...auklėjamas, bet man tinka, nesiruošiu jo auklėt, nemoku, tik santykius su savim šiek tiek koreguojam ir tiek