gimdymas klinikose

tik nesupyk del mano zodziu, bet turiu tai pasakyti.
ar zinai, ka reiskia netekti vaikelio su igimta liga? nezinai? tada gal neverta spresti, kas yra lengviau, o kas sunkiau...
dar karta prasau- nesupyk, neisizeisk.
taip sakau ne is piktos valios, o tik todel kad supratau, kad kievienam gyvenimas yra parinkes likima, kad kiekvienam tenka isgyventi savo likimo smugius... o netekti vaiko, kad ir del ko jo netektum turbut skausmas yra lygiai toks pats- didziausias skausmas, koks tik gali buti...
as irgi netekau be galo laukto ir planuoto vaikelio ir suprantu, kaip jautiesi. labai labai uzjauciu tave.
skirtumas tas, kad as savo vaikelio net nepamaciau. dabar tik saugau ultragarsu daryta nuotraukyte, kuria kartas nuo karto pasiimu ir pabuciuoju.
tu pykti islieji and gydytojo, o as ant gyvenimo...
as taip laukiau savo sunaus. bet ne, as negalejau jo tureti, nes kazkodel nors to nera gimineje, nors nepriklausiau jokiai rizikos grupei, bet jam buvo edvardso sindromas... kaip gydytoja pasake- gamta suklydo...kai skaiciau ko tik jam maziukui nebuvo, mano protas nesuvoke ir iki siol nesuvokia kodel taip yra...
man teko su juo atsisveikinti, kai jis buvo manyje isbuves 23 savaites. 23 savaites pilnas laimes, bendravimo, kai baksnodavo mano pilvuka, ir laukimo dziaugsmo, kada pasimatysim...
zinai, kaip man daug kas yra pasakes? kad vos ne dziaugtis tureciau, kad tai buvo pastebeta, nors ir velai, bet dar speta uzbegti uz akiu tokio ligoniuko, kuris nebutu gyvenes, isnesiojimui ir gimimui. zinai, kas taip sako?? tik tie, kas nezino, ka reiskia netekti vaikelio... taip, jis sirgo, jis nebutu gyvenes, bet kodel??? kodel kazkas gali pagimdyti, ismesti, uzmusti, palikti?......

Ramune1001,
suprantu tavo skausmą: ir mūsų giminėje niekas vėžiu nesirgo, tik mano mažulėlis... Ir dabar akyse stovi tas nenusakomas mano sūnelio skausmas, o aš jam niekuo negalėjau padėti... Kartais pagalvoju, ar nebūtų mažiukui geriau, jei jis būtų tiesiog negimęs ir to skausmo nepatyręs. Bet veju tas mintis šalin: juk aš tada nebūčiau savo sūnelio pažinusi, mylavusi... Taigi, tenka susitaikyti su tuo, kad taip tiesiog jau buvo lemta. Bet nuo to tikrai ne lengviau...
Bet, nepaisant nieko, mes stiprios, turime gyventi toliau. Nors kartais ir atrodo, kad Dievas atima vaikelius būtent iš tų, kurie jų labiausiai laukia ir myli...

Atleisk, bet tu neteisi - oi koks didelis skirtumas dėl ko ir kokio amžiaus vaikelio netenki. Labai tave užjaučiu dėl netekties, bet tavo atveju, kad ir kaip žiauriai tai benuskambėtų, tai geriausia išeitis mano nuomone. Linkiu, kad bėgantis laikas ne tik nuslopintų šį skausmą, bet ir atneštų didelį džiaugsmą...

as turejau omenyje ne amziu, bet priezastis.....

aciu, Miledi, uz palinkejima. kad tik jisisipildytu...
siandien vel sueme toks priepuolis, kad nors sienom lipk... na kodel, kodel negalejo buti kitaip... dieve, kaip man jo reikejo!!!...

Kol negime antras sunelis, tol jauciau siaubinga baime, ir tustuma. Labai bijojau kad vel kokia nelaime nenutiktu. Mano pirmojo sunuko irgi buvo apsigimimai nesuderinami su gyvybe, tik kad as ji gimdziau tada kai atejo tam laikas, dievas matyt neleido, kad anksciau jo apsigimimus pastebetu gydytojai. Isgyveno nepilna para reanimuojamas. Smugis buvo baisus, as irgi vengiau zmoniu, nejau i paskaitas gal menesi, bet namie sedet dar sunkiau buvo, tad nusprendziau nelaikyt visko savyje, pradejau vaikscioy i paskaitas, bendraut kalbetis apie TAI ir man pasidare siek tiek lengviau. Po 10 men vel pastojau, siaubinga baime buvo, bijojau net myleti suneli, kiekviena diena kalbedavausi su angeliuku, ir prasydavau jo kad prasytu dievulio sveiko broliuko. Nors nestumas buvo sunkus, bet gime sveikas sunutis. Tada ir apsimirso mano skausmas, aisku labai sirdi skauda, pagalvoju augtu dabar du broliukai, bet susitaikiau su dievo valia, matyt taip jau turejo buti.

Kai mire pirmas sunelis, maniau kad bet kokio amziaus vaiko mirtis yra skaudi, bet as dar nespejau jo pazinti, tai gal man lengviau buvo uzsimirsti, o dabar pagalvoju jei netekciau savo dziausmuko, tai man nebeliktu prasmes gyvent, jei nemacyciau jo sypsenos, nejausciau jo apkabinimu...

Stiprybes jums mamos netekusioms savo angeleliu

būkit stiprios,tikrai pasibels pas jus jūsų angeliukai,aš tuo jau įsitikinau,nes prieš 1,5metu palaidojau savo 9,5metų sūnelį,laaaabai blogai man buvo Bet praėjus po laidotuvių tik savaitei,man testas parodė 2 brūkšnelius ir aš tikiu,kad mano sūnelis sugrįžo pas mane.....
Papildyta:

labai džiugu,kad jau turi ką glausti ir myluoti Aukit dideli ir sveiki

oi, Neima, skaiciau ir galvojau, kad sirdis issoks is krutines, taip eme smarkiai dauzytis...as vis svajoju apie antra vaikeli, bet siek tiek prisibijau, kad tik nebutu vel taip pat. tavo istorija labai mane padrasino ir ikvepe vilciu.

zinau kad ir mums labai reikia brolio ar seses bet labai, labai bijau... bet kai sunus uzsipraso Kaledoms dovanu stebuklingos lazdeles, kad galetu paburt ir sese sugriztu pas mus... kaip noreciau ir as, kaip vaikas tiket stebuklingos lazdeles galia...

tikekim, liudnute, privalom tiketi. apsikabinkt sunu ir tikek, o as tikiuosi, kad irgi kada nors turesiu ka apsikabinti ir isbuciuoti. jam teks daug "kenteti". juk jam teks isejusio broliuko doze .

merginos liniu jum kad kuo gretciau jusu pilveliuose atsirastu mazos sirdeles ir jusu gyvenimas prasviesetu , linkiu is visos sirdies

aciu Zirzile.

dieve, kaip man to reikia. siandien viena is tu juodu dienu... apie miega nera net kalbos... vel prasiverze susikaupusios asaros... suneli, juk viskas turejo buti kitaip...

paziurek cia
zinau kaip buna blogai,pati verkiau 3men ir dienom ir naktim.. baik saves gailet, aplinkiniams irgi sunku...
sakau todel kad visa ta velniava praejau pati... buna kad viskas prasiverzia paciu netikeciausiu momentu ir ne vietoj, daryk tai kas tau patinka, kad tavo angeliukas galetu didziuotis tavimi uzsiimk rankdarbiais kur reikia didelio susikaupimo ir padeda mintis nukreipti kitur, man tai labai padejo... as manau kad mano mazoji princese danguje dziaugiasi kad as tai darau vardan jos - tu gali dar daugiau...