QUOTE(cukrinuke @ 2007 09 04, 16:21)
Skaitau ir negaliu patikėti,kad tiek daug mamyčių išgyvene savo kudikėliu netekti.Man vis atrodė,kad tik aš tokia nelaiminga.Po sunaus gimymo ir dvieju negimdyvinių nėštumų buvo pasakyta,kad aš niekada negalėsiu turėti vaikų.Susitaikėm su tuo,džiaugėmės turėdami sunų.Bet praėjus trylikai metų,pasijutau blogai,sutryko mėnesynės.Nuvykus pas gyd.diagnozė,auglys.Bedarydami tirimus,atrado nėštumą 12sav.Žemė iš po kojų slydo,džiaugėmės,laukėm kaip išprotėja.Bet kartu visą laiką persekiojo kažkokia baimė.Taip ir atsitiko,kaip iš giedro dangaus.Pasijutau blogai,dingo judesiai,o kai nuvažiavom buvo jau per vėlai.Užduso dėl placentos nepakankamumo 37sav.besibaigiant.Tai buvo 2003.11.10d.Šiemet bus keturi metai,bet skauda kaip vakar.Ly

giai po metų pastojau vėl.Dabar turiu dukrytę,kuri gymė 2005.11.19d Aš kartais galvoju kad gražyno ką paėmė iš mūsų ti reikėjo daug iškentėti ir palaukti.Ir kai artėja ruduo ,kekvieną lapkritį man norisi staugti iš skausmo.Netiesa,kad kitas kūdikis gali atstoti prarasta,jis ir dabar mano akise stovi.Tik stengiesi negalvoti ir labai ,labai branginti turimus.Stiprybės visoms.
daug tokiu mamu pasirodo, nors man irgi daznai atrodo, kad as vienintele tokia nuskriausta ir nelaiminga. o ypac kai pamatau kitu teveliu vaikucius, visda pagalvoju, kad ir as tureciau myluoti savo vaikeli, bet jo nera, o teik nedaug truko ir butu buves. vakar buvo lygiai puse metu nuo tos nelaimingos dienos. zinau, kad neturiu ko paklausti kodel taip? bet taip noretusi...